Indėnai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SQORP (aptarimas | indėlis)
Vezhlys (aptarimas | indėlis)
S pataisymai
Eilutė 49:
Indėnų raida buvo labai įvairi ir nevienalytė. Tam įtakos turėjo gamtinės ir istorinės sąlygos. Dalis genčių iki dabar išlaikė pirmykštės bendruomenės požymius ([[Amazonė (upė)|Amazonės]] baseinas). Dar XX a. pr. Š. Amerikos indėnai gyveno akmens amžiaus karinės [[demokratija|demokratijos]] būsenoje, kai kuriose gentyse išliko matriarchato požymiai ([[irokėzai]], [[pauniai]]). Susikūrė centralizuotos valstybės ([[majai]], [[inkai]], [[actekai]]). Egzistavo genčių sąjungos ([[dakotai]], [[irokėzai]], [[pauhatanai]], [[čerokiai]], [[krikai]]) ir miestai-valstybės ([[olmekai]]).
 
Nors dauguma indėnų genčių iki pat Kolumbo atvykimo gyveno klajokliškai arba pusiau klajokliškai, tačiau kai kuriose vietose, pvz., [[Misisipė]]s slėnyje, [[Meksika|Meksikoje]], [[Andai|Anduose]] jie sukūrė išsivysčiusias [[civilizacija]]s su monumentalia architektūra, miestais ir visuomenės organizacija. Šias kultūras didžiajadidžiąja dalimi sunaikino ispanų kolonizatoriai. [[Tenočtitlanas]] XV a. buvo didžiausias pasaulio [[miestas]], didesnis nei tuometiniai Europos miestai. Dabartinių JAV pietvakariuose klestėjo [[Pueblų kultūra]], kur buvo statomi pastatai turintys iki 500 kambarių.
 
Išskiriami 4 etnografiniai-geografiniai Amerikos rajonai: [[Šiaurės Amerika]], [[Mezoamerika]] ([[Jukatano pusiasalis|Jukatano pus.]], [[Meksika]], [[Gvatemala]], [[Belizas]], [[Salvadoras]], [[Hondūras]], [[Nikaragva]]), Andų sritis ir Pietų Amerikos pietinė bei rytinė dalys. Šiuose rajonuose gyveno 3 skirtingos indėnų grupės: Š. Amerikos, P. Amerikos ir C. Amerikos. Jos skyrėsi ir tebesiskiria odos [[spalva]], ūgiu, [[kalba]], [[kultūra]] ir pagal kitus požymius.
Eilutė 101:
=== Pietų Amerikos indėnai ===
{{main|Pietų Amerikos indėnai}}
Pietų Amerika, atmetus Andų sritį, yra didžiulė teritorija, kurią savo ruožtu sudaro daug skirtingų regionų suskirtingomissu skirtingomis gamtos ir gyvenimo sąlygomis. Tarp svarbiausių regionų buvo Karibų jūros regionas ([[Panama]], [[Venesuela|Venesuelos]] šiaurė, [[Gajana]], [[Gviana]], [[Surinamas]], Antilai); Selvos regionas Amazonės baseine ([[Brazilija]], dalis [[Kolumbija|Kolumbijos]], [[Peru]]); Savanų regionas (pietų Brazilija, šiaurės [[Argentina]], [[Paragvajus]]), [[Pampa|Pampų regionas]] ([[Urugvajus]], Argentina); [[Patagonija]] (pietų Argentina, pietų [[Čilė]]).
==== Gentys ====
Pietų Amerikoje gyvena daugiau kaip 1100 kalbų ir tarmių, sudarančių apie 100 kalbų šeimų ir grupių. Kalbinės šeimos: tupių-[[guaraniai|guaranių]], [[karibai|karibų]]-lakandonų, [[že]]-panų, miskitų-matagalpų ir kt.
Eilutė 115:
Europiečiai į Amerikos žemyną atsivežė arklių. Keletas gyvūnų pabėgo ir pradėjo sėkmingai veistis laisvėje. Arklių atsiradimas pakeitė indėnų kultūrą [[Didžiosios lygumos|Didžiųjų lygumų]] prerijose – dalis genčių, naudojusių arklius transportui, smarkiai išplėtė savo gyvenamas teritorijas, atsivėrė platesnių prekybinių kontaktų ir veiksmingesnės medžioklės galimybės.
 
Tikslus gyventojų skaičius žemyne europiečių atvykimo metu nežinomas. Žinomi tik negausūs duomenys iš kai kurių teritorijų, juos [[ekstrapoliacija|ekstrapoliuojant]] ir gaunamas bendro gyventojų skaičiaus įvertinimas. Manoma, kad jis galėjųgalėjo būti nuo 8,4 mln. iki 112,5 mln. žmonių. Indėnų nykimas truko iki [[XX amžius|XX amžiaus]] pradžios, dabar jis vėl didėja. Daugiausiai indėnų žuvo nuo ligų, karų ir negailestingo išnaudojimo.
 
Daugiausiai indėnų žuvo nuo europiečių ginklų ir atneštų ligų, kurioms indėnai visiškai neturėjo [[imunitetas|imuniteto]]. [[Epidemija|Epidemijos]] paprastai kildavo iškart po pirmojo sąlyčio su europiečiais, paprastai ligos tarp indėnų plisdavo labai greitai ir kai europiečiai giliau prasiskverbdavo į teritoriją, ją jau rasdavo nuniokotą epidemijos. Ligų poveikis buvo nevienodas – mažos ir salų bendruomenės beveik visiškai išnyko, pvz., [[aravakai]] ir [[karibai]] Karibų jūros salose arba [[Beotukai]] [[Niufaundlendas|Niufaundlende]]. Tankiai apgyvendintose [[Mezoamerika|mezoamerikos]] srityse ligos plito labai greitai, o rečiau apgyvendintose srityse – lėčiau. Žmonės apimti panikos bėgdavo iš [[epidemija|epidemijos]] apimtų vietų, taip dar labiau platindami ligą.
Eilutė 122:
Įrodyta, kad sifiliu, gonorėja ir kitomis lytinėmis ligomis senajame pasaulyje sirgo dar bronzos amžiuje.
 
Nėra įrodymų, kad ispanai būtų mėginę sąmoningai užkrėsti indėnus ligomis. Priešingai, [[Ispanija|Ispanijos]] valdžia reiškė susirūpinimą dėl masinio indėnų mirimo (nes taip buvo netenkama darbo jėgos kolonijose). Tačiau XX a. indėnai įrodė daugybę atvejų, kuomet britai ir amerikiečiiaiamerikiečiai sąmoningai užkrėtė indėnus tuberkulioze, šiltine ir raupais (tai įvyko 1763 m. [[Pontiako sukilimas|Pontiako sukilimo]] metu – [[Lenapiai|Lenapiams (Delavarams)]] apsiautus Pito fortą dabartinėje [[Pensilvanija|Pensilvanijoje]], tvirtovės komendantas išdalino indėnams antklodes, apkrėstas raupais). Profesorius Ward Churchill teigia, kad 1837 m. JAV armija sąmoningai dalino mandanų genties indėnams raupais užkrėstas antklodes. Kiti šaltiniai neigia šio įvykio tikrumą. Kita vertus, 1832 m. JAV prezidento [[Andrew Jackson]] administracija pradėjo indėnų skiepijimo nuo raupų programą. Tai buvo pretekstas indėnus užkrėsti įvairiomis ligomis.
 
Kita svarbi indėnų nykimo priežastis – [[karas]]. Nors karai vykdavo ir ikikolumbinėje Amerikoje, tačiau atėjus europiečiams (atsinešusiems šaunamuosius ginklus ir plieninius ginklus) karai reikalaudavo daugiau aukų. Indėnų pralaimėjimams karuose prieš europiečius turėjo įtaką ir europiečių požiūris į karą (ne ritualinis, o labiau orientuotas į galutinę pergalę, priešus sunaikinant masiškai). Indėnų karuose svarbu buvo ne nužudyti priešą, bet atimti iš jo gyvybinę galią. Tai buvo galima pasiekti priešą nuskalpuojant (indėnų įsitikinimu plaukuose glūdėjo žmogaus-kario galia) arba paliečiant ginkluotą priešą plika ranka (vadinamasis „coup touch“).