Kai į kelionę dėl patogumo imu savo elektroninę skaityklę ir skaitau, kas papuola, iš tų knygų nieko daug nesitikiu. Atvirkščiai, dažnai tikiuosi, kadKai į kelionę dėl patogumo imu savo elektroninę skaityklę ir skaitau, kas papuola, iš tų knygų nieko daug nesitikiu. Atvirkščiai, dažnai tikiuosi, kad iš tų knygų nieko gero nebus. O Marijos Briker "Mėtinis šokoladas" maloniai nustebino.
Pradžioje įsivažiavau gan sunkiai. Nebuvo aišku, kuriame laikotarpyje pasakojimas vyksta. Galėjo būti 19 a. su turtuoliais ir vestuvėmis pagal išskaičiavimą, galėjo būti 20 a. su naiviomis mergaitėmis, svajojančiomis tapti aktorėmis. Todėl buvo sunku "nusipiešti" veikėjų išvaizdą, aplinką. Bet paskui buvo paminėtas mobilusis telefonas ir viskas daugmaž atsistojo į savo vietas.
Nors ant viršelio aiškiai užrašyta, kad knyga yra detektyvas, bet detektyvo čia labai mažai. Yra nužudymas, yra pora tyrimo epizodų, bet tai nėra istorijos esmė. Man ši knyga buvo komedija su meilės linija ir būtent dėl to ji man patiko. Viskas, kas buvo apie Alią ar apie Klimą, ar apie abu kartu, kėlė šypseną. O paskutinis skyrius prieš epilogą buvo vos ne Meksikietiškas serialas, kas dažniausiai nėra pagyrimas, bet šį kartą puikiai tiko prie knygos idėjos, būtent ten išaiškėja visas suktas planas.
Skaitinys labai lengvas, nereikalauja didelio susikaupimo, puikiai tinka prastumti laiką autobuse ar traukinyje....more
Vieną pavasario dieną pas mus darbe virtuvėlėje atsirado lentyna. Tuščia, be durų, lyg šiek tiek pakrypusi. Pirma mintis buvo, kad kažkas norėjo ja atVieną pavasario dieną pas mus darbe virtuvėlėje atsirado lentyna. Tuščia, be durų, lyg šiek tiek pakrypusi. Pirma mintis buvo, kad kažkas norėjo ja atsikratyti, išnešė iš savo kabineto ir tiesiog paliko virtuvėlėje. Bet tada toje lentynoje atsirado knygų. O per susirinkimą viena bendradarbė papasakojo tikrąją lentynos paskirtį: joje visi, kas nebeturi vietos knygoms namuose, gali čia palikti įvairiausias knygas, kad kiti galėtų jas pasiimti ir paskaityti. Tai tarsi maža mūsų bibliotekėlė. Pirmą savaitę aš vos galėjau normaliai dirbti - taip knietėjo tas knygas patyrinėti. Kai jau visas peržvelgiau pietų pertraukų metu, nusprendžiau knygų iššūkiui paskaityti Tess Gerritsen "Donoras".
Pradėjusi skaityti gana greitai supratau, kad man knygos stilius primena Sandros Brown knygas. O su Sandra Brown mano santykiai tokie: kažkada, seniai seniai, turėjau daug jos knygų, jas su malonumu skaičiau. Bet vieną kartą perskaičiau kelias iš eilės ir supratau, kad jos visos beveik vienodos. Skiriasi vardai, pavadinimai, aplinkybės, bet pati esmė yra ta pati. Lyg meksikietiškų telenovelių. Supratusi, kad daugiau nebegalėsiu jų skaityti, nes pasidarė nebeįdomu, padovanojau visą savo kolekciją bibliotekai. Biblioteka labai apsidžiaugė, nes Sandros Brown knygos labai skaitomos. Praėjus kiek laiko, o taip pat ir visai neseniai, šiek tiek gailėjausi tokio savo sprendimo. Juk vienodo dydžio, spalvos ir stiliaus knygų pilna lentyna atrodo labai patraukliai. Tačiau po "Donoro" aiškiai prisiminiau, kodėl tų knygų atsisakiau, ir priėmiau sprendimą daugiau nebesigailėti.
Sakyčiau, šiek tiek jaučiasi, kad "Donoras" jau yra daugiau nei dvidešimties metų senumo knyga. Prekyba organais tikrai nėra nauja tema, bet tada gal ir buvo. Dabar išėjus kiekvienam naujam iPhone internetas ima juokauti, kad, norint įsigyti šį telefoną, teks parduoti inkstą. O knygoje medicinos daktarei Abei suvokti apie prekybą organais prireikia gal kokių 250 puslapių. (Šių minčių neslepiu po spoiler'iais, nes viskas ir taip aišku iš aprašymo.) Pats veiksmas prasideda dar po 50 puslapių. Tačiau tas nebūtinai yra blogai. Taip yra geriau susipažįstama su pačia Abe, jos aplinkos žmonėmis, pakankamai plačiai nupiešiami tarpusavio santykiai. Ir puikiai apibūdinama ligoninės kasdienybė.
Man patiko, kad Abė nebijo pasikliauti policija, kad viena nešoka aklai kažko daryti. Nustebusi buvau tik vieną kartą ir tai buvo susiję su Marku: (view spoiler)[maniau, kad jis paspruko, kad nusižudė, bet net neįtariau, kad būtent jis turės iš Abės paimti organus, ir vis tikėjausi, kad jis gal kaip nors skalpeliu kirs Tarasovui ir taps didvyriu (hide spoiler)]. Pabaigoje man norėjosi dar vieno papildomo skyriaus, kuris apibūdintų Abę praėjus kuriam laikui nuo visų įvykių: (view spoiler)[kaip ji reaguos sužinojusi, kad daktaras Vetigas buvo jos pusėje ir jai nereikėjo bėgti iš ligoninės, taip pat įsivaizdavau, kad ji galėtų įsivaikinti Jakovą (hide spoiler)]....more
Skaitant Andriaus Tapino "Prezidentą" labai aiškiai jaučiasi, kad tai yra trileris. Kad politinis, čia jokių klausimų nekyla, tas akivaizdu. Knyga turSkaitant Andriaus Tapino "Prezidentą" labai aiškiai jaučiasi, kad tai yra trileris. Kad politinis, čia jokių klausimų nekyla, tas akivaizdu. Knyga turi visas trileriams būdingas savybes: veiksmas, paslaptingi veikėjai, sąmokslas. Tačiau visa tai knygą daro visiškai neišskirtinę, ji panaši į daugybę kitų trilerių (tiek knygų, tiek filmų) ir net ne pačių geriausių. Kai kurių skyrių pradžią kažkaip netyčia ėmiau skaityti "Nusivylusių namų šeimininkių" pasakotojos balsu. Ir žinot ką? Ta maniera puikiai tiko, nes idealiai perteikia sarkazmą ir sutirštintą dramą.
Nemanau, kad reikia didelio kūrybiškumo parašyti tokią knygą kaip "Prezidentas". Man ji panaši į "Laisvės TV" laidų minčių, interneto meme'ų ir niekam nerūpinčių įžymybių pastebėjimų rinkinį. Veikėjų daug, juos sunku įsiminti dėl epizodiškų vaidmenų ir neišsiskiriančių charakterių. Ir tikrai nepadeda tai, kad, pavyzdžiui, Morkis iš Beno staiga tampa Pranu ar kopiraiteriu vadinamas tai Tomas Vilčinskas, tai Morkis. O kam Salako klebonui reikėjo iš viso suteikti vardą? Jis veikia vos viename skyriuje, apie jį niekas niekada nei prieš tai, nei po to nekalba ar bent nemini vardu. Kam skaitytoją apkrauti papildoma beprasme informacija? Ir kodėl tame skyriuje veiksmas vyksta Salako bažnyčioje, o skyriaus pavadinimas rašo, kad Vilniuje?
Yra vienas veikėjas, kuris dalinasi savo vardu bei pavarde su pagrindiniu "Vilko valandos" veikėju (Antanu Sidabru). Tačiau tas labiau tiktų rašytojams su plačiu sukurtu pasauliu, kur gali netikėtai viena istorija susipinti su kita ar bent ją paliesti, galutinai įtikinant skaitytoją, kad tų istorijų pasaulis yra bendras. "Vilko valandos" ir "Prezidento" pasauliai neturi nieko bendra. Na gerai, sakykim, kad čia Easter egg, bet kad tas suveiktų, reikia turėti stipresnes pirmines pozicijas (minėti kažką, kas universaliau atpažįstama).
Kai kurie knygos skyriai pasibaigia staiga, įdomumui pasiekus apogėjų, ir paskui peršoka per nemažą laiko tarpą, niekada nesugrįžtant. Taip, tose situacijose tolimesnė seka nuspėjama, bet platesnis aprašymas bent jau prisidėtų prie veikėjų bei jų santykio vystymo. Vienas iš tokių pavyzdžių: Rokas vietoje Gintarės bute randa Agnę. Ką ji jam sakė? Kaip jie išsprendė santykius? Koks dabar jų "statusas"? (view spoiler)[Ir kai Oginskis pasitraukia iš rinkimų kovos, jis antroje knygos dalyje absoliučiai išnyksta. Jei jis buvo toks svarbus veikėjas, gal vertėtų jį trumpam vėl iškelti į paviršių? Man būtų įdomu sužinoti, ar jis graužiasi, kad viskas taip susiklostė. Galbūt pavydi kitiems kandidatams. Galbūt bando taisyti reputaciją kritikuodamas kitų pasisakymus. (hide spoiler)]
Pati juokingiausia knygos vieta buvo, kai (view spoiler)[pašautas žmogus surinka "Aiii!!!". Skamba, lyg jam per dažasvydį į minkštąją pataikė ir jo gyvybei niekas negresia (hide spoiler)]. Akis ėmiau vartyti perskaičiusi "Apskritoje Kazimiero Liaudžio rinkimų štabo salėje kampų nebuvo." You don‘t say? Suprantu, kad tai buvo aliuzija į tai, kad Liaudžio kampanija įsprausta į kampą, bet tas sakinys skamba, lyg "paragavau sviesto ir jis buvo sviesto skonio".
Pabaigoje man norėjosi rasti padėką ar ką nors panašaus, kad būtų aiškiau, kas prisidėjo prie šios knygos išleidimo, kodėl buvo padaryti vienokie ar kitokie sprendimai. Kodėl "Delfi", "LRT" (a.k.a. nacionalinis transliuotojas) ir "Žinių radijas" įvardinti atvirai, o štai kiti – ne (pvz.: TV2, kas yra akivaizdi nuoroda į TV3)? Man buvo neaišku, kodėl angliškos frazės yra išverčiamos (apačioje), o lenkiškos – ne? Ir pagal kokią taisyklę parenkama, kurie žodžiai bus rašomi kursyvu? Kas yra labusas taip ir nesupratau. Man taip pat įdomu, ar be autoriaus, kas nors dar atidžiai skaitė šią knygą? Ir kiek kartų ją pats autorius perskaitė, kol pasakė, kad šita versija yra geriausia? Dalis knygoje paminėtų realių įvykių (mokytojų streikas, kreiseris ant ledo prie Rusijos ambasados) labai priartėja prie knygos išleidimo datos, tad akivaizdu, kad ji iki pat paskutinės minutės buvo pildoma, norint pateikti kuo daugiau dabartinių įvykių vis dar spėjant įšokti į Knygų mugės ir rinkimų įkarščio traukinį. Man turbūt šiek tiek labiau patiko antroji knygos dalis, kur visi įvykiai išgalvoti, nebandoma remtis dienos aktualijomis.
Kadangi man buvo sunku įsidėmėti visus veikėjus, pačios pabaigos likau šiek tiek nesupratusi. (view spoiler)[Tos paskutinės apylinkės, kur pasižymėjo neįprastai dideliu aktyvumu, buvo globojamos Viktoro Lydekos. Bet jiems buvo tiesiog pasakyta ateiti į rinkimus, bet nepasakyta, už ką balsuoti. Tad laisvai galėjo laimėti ir Žemyna Rimšė. Aišku, gal apylinkės buvo specialiai pasirinktos pagal ankstesnių rinkimų rezultatus, kur galėtų laimėti ideologiškai palankus kandidatas, kad ir kas jis būtų. Tačiau bet kuriuo atveju tai reikštų, kad ne rusų nuopelnas, jog laimėjo Vytautas Noreika, o Lydekos. (hide spoiler)] Aš netgi nebenorėjau vartyti knygos ir bandyti atkapstyti, kurioje vietoje pasimečiau ir kaip viskas teisingai išsirutulioja.
Šią knygą galiu pagirti tik už vieną vienintelį dalyką – kad joje aprašyta rinkimų antrojo turo balsų skaičiavimo eiga buvo gerokai įdomesnė nei realioji. Ir toks rezultatas man būtų labiau patikęs: su intriga, o ne 1:2.
Tiesą sakant, neketinau skaityti "Prezidento", nebent kada nors ateityje būtų atsitiktinai papuolęs į rankas. Tačiau jame šios dienos politinės tematikos tiek daug, kad vėliau knyga galimai visai praras savo prasmę. Tad pagalvojau, kad gal verta vis tik perskaityti iki prezidento rinkimų (ir galimai naudoti kaip argumentą prieš tuos, kurie atsisako eiti balsuoti). Bet pirmiausia reikėjo gauti knygą. Apsidžiaugiau, kad ją turi KTU biblioteka, o dabartinis skaitytojas turi grąžinti po kelių dienų. Ir tik užsakiusi pastebėjau, kad esu antra eilėje – turėsiu laukti, kol dar vienas skaitytojas grąžins. Teko susitaikyti su mintimi, kad iki rinkimų tikrai ne tik kad neperskaitysiu knygos, bet jos net negausiu. O paskui paaiškėjo, kad pirmasis skaitytojas knygą užlaikė ilgiau nei turėjo, tad viskas dar labiau nusitęsė. Ir štai teko skaityti "Prezidentą" jau atšalus visoms rinkiminėms aistroms.
Dabar jau pati ją perskaičiusi manau, kad yra vienas vienintelis tinkamas laikas skaityti šią knygą – tuo pačiu metu, kai vyksta jos veiksmas. Kitaip tariant, kad ir kada beskaitytum, jau bus per vėlu, nes laiko mašina dar neišrasta. Ir nemanau, kad ji labai galėtų paveikti nebalsuojančius: knygoje tiesiog papasakojama, kaip kita šalis nešvariais darbeliais gali kištis į rinkimus. Pritrūko epilogo, kuris bent kažkiek užsimintų apie tokio įsikišimo pasekmes....more
„Metro 2033“ yra viena iš geriausių mano šiais metais skaitytų knygų. Labai gerai apibūdintas metro pasaulis ir netgi tai, ką pagrindinis veikėjas suž„Metro 2033“ yra viena iš geriausių mano šiais metais skaitytų knygų. Labai gerai apibūdintas metro pasaulis ir netgi tai, ką pagrindinis veikėjas sužino ir perduoda skaitytojui, neatrodė kaip klišė. Artiomas nėra kaip Haris Poteris ar Neo iš „Matricos“, kurie iš savo įprasto pasaulėlio staiga sužino egzistuojant kažką žymiai didesnio. Jeigu pastarųjų istorijose skaitytojas apie naują pasaulį viską sužino tik dėl to, kad tai naujiena patiems veikėjams, tai Artiomo atvejis atrodo žymiai natūralesnis. Jis jau gyvena metro, dar šiek tiek prisimena, kad buvo gyvenimas mieste, praeities epizodai iškyla sapnuose ar bandant suprasti savo likimą. O tai, ko Artiomas nežino, yra nežinoma daugeliui metro gyventojų: kai kas neskirta plačiajai visuomenei, apie kai ką gali sužinoti tik tada, kai pats su tuo susiduri.
O Artiomas susiduria su daugybe įvairių dalykų. Tai ir revoliucinės jėgos, ir religinės bendruomenės. Man didelį įspūdį paliko Kirmino sekta. Pripažinkim, žmogui, kuris niekada gyvenime nesusimąstė, iš kur atsirado metro, ir nieko nežino apie techniką (nes metro ji beveik neegzistuoja), tokia istorija tikrai gali atrodyti logiška.
Manau, kad galima iš šios knygos netgi pasimokyti. Ar žmogus, laikomas autoritetu, yra sąžiningas? O gal jis meluoja? Ar tikrai reikia bijoti nežinomybės? Galbūt tie, kurie laikomi pavojingais vien dėl to, kad niekas jų negali suprasti, iš tiesų yra draugiški? Jeigu situacija atrodo absoliučiai beviltiška, ar reikia pasiduoti, susitaikyti su likimu? O gal verta toliau kovoti iki pat pabaigos?
Vietomis knyga man priminė J.R.R. Tolkien „Žiedų valdovas. Žiedo brolija“ (kelionė, kurią pertraukia netikėti įvykiai, iš kurių veikėjas stebuklingai išsigelbsti dėl geranoriškų asmenų buvimo reikiamu metu reikiamoje vietoje) ir Andriaus Tapino „Maro diena“ (keisti ir nedraugiški padarai, nuo kurių reikia slėptis). Buvo vienas epizodas, kai mane apėmė stiprus deja vu jausmas (nors esu beveik įsitikinusi, kad tą vietą aš neteisingai įsivaizdavau, bet ką padarysi, kai vaizduotė jau spėjo nupiešti vaizdinį). Tai buvo milžiniškas paukštis, kuris nutupia ant bažnyčios bokštų. Atrodė taip pažįstama.
Labiausiai patikusi citata: „Žinai posakį apie varlę piene? Kai dvi varlės įkliuvo pieno puodynėje. Viena, racionaliai mąstanti, laiku suprato, kad priešintis beprasmiška ir likimo nepakeisi, O ten gal pomirtinis gyvenimas yra, tuomet, nėra reikalo ręžtis ir guosti save viltimi. Sudėjo letenas ir nugrimzdo žemyn. O antroji, kvailė, turbūt buvo ateiste. Pradėjo kapanotis. Rodos, ko jai spyriotis, jei toks likimas? Kapanojosi, kapanojosi... Kol pieną į grietinę suplakė. Ir išsiropštė. Taigi, pagerbkime atminimu jos draugę, beprasmiškai žuvusiai dėl filosofijos ir racionalaus mąstymo progreso.“ Knygoje yra ir daugiau gana filosofinių minčių, bet jos puikiai tinka aprašyti vidinius Artiomo išgyvenimus ir gal netgi pačiam skaitytojui atrodo artimos. Tiesa, lietuviškas vertimas turėjo nemažai klaidų. Nors iš pradžių tai erzino, galiausiai bendra istorija atpirko visas kitas nuodėmes....more
I hoped that this day will never come. I hoped that I will never have to say these words. And I am very sad to say that “Parker Pyne Investigates” is I hoped that this day will never come. I hoped that I will never have to say these words. And I am very sad to say that “Parker Pyne Investigates” is the worst Agatha Christie's book I have ever read.
Reading the book I felt extremely bored. The plots of the stories were nothing new, everything was quite predictable. Out of 12 stories 4 had (view spoiler)[fake jewellery masked as expensive originals (hide spoiler)]. Many characters are rich, which is common in Christie's stories, but here it was a bit too much. The locations and even the titles were reused in other Agatha Christie's stories (Baghdad, “Death on the Nile”). I was only interested if Miss Lemon from “The Case of the Middle-Aged Wife” could be the inspiration for Miss Lemon in the TV series “Poirot”.
I didn't find Mr Parker Pyne a likeable character. As Freja described, he is a morally grey person. And that is very true about his business, because in the first few stories his suggestions were for a person to (view spoiler)[have an affair so their spouse would become fond of them again (hide spoiler)]. Mr Pyne is not a detective, yet he solves some definitely detective mysteries. It seems that he is very keen of himself: he always carries around a newspaper clipping with his advertisement. Even during the holidays, despite the fact that he is not working at that time (as he tells to everyone wanting to consult him). But of course he always ends up working.
On top of unlikable character, there were many grammar errors in the book. Some sentences were hard to understand, but probably partly because I am used to a different kind of English (academic and not casual with some of the grammatical forms missing in the sentence). I had to read the very first sentence at least 5 times and it still sounds strange to me.
The worst story was “The Case of the Discontented Husband” (a lot of affairs and manipulations), while “The Case of the Discontented Soldier” raised me the most questions. (view spoiler)[Who actually was Freda Clegg? Mr Pyne had her in stock. Does it mean she is employed by him? In this case, I assume she knew the entire plan. But in the end, she married Major Wilbraham she was supposed to make happy. Yes, he became happy. But what about her? Was marriage a part of the plan? (hide spoiler)]
I was worried that I will have to give only 2 stars rating, but the last story, “The Oracle at Delphi”, changed my mind. The last sentence made me confused (in a good way). I read parts of the last page several times, letting the information sink in. At first I thought the ending to be very strange, because (view spoiler)[Mr Pyne was not a hero of the story, but rather Mr Thompson was. Apparently, not everything is as it seemed. Similar situation as with fake jewellery, but this one was unexpected (hide spoiler)]. It is a perfect surprising ending worth of additional 1 star. I didn't expect much of the last story from the book, but it actually remedied the previous sins....more
“The Hound of Death” is a collection of supernatural stories. It is highly unusual to read such a book written by the queen of crime herself. At one p“The Hound of Death” is a collection of supernatural stories. It is highly unusual to read such a book written by the queen of crime herself. At one point, I even forgot that this is by Agatha Christie. Yes, in some of her full length novels supernatural phenomena do have an appearance, but here it is the main point of almost every story.
In addition to being crime and mystery novels fan, I also like some good horror stories. However, I mostly watch movies and rarely read horror books. From the movies, the best scares are not the gory, violent, bloody ones, but of supernatural type, where the mind makes you afraid of the things you are sure don’t exist. After watching “The Babadook” I wasn’t able to look at the ceiling for a few weeks: I knew that there is nothing strange about them, but the sheer possibility that there might be something gave me shivers. Or “Lights Out” – it is impossible to walk in the dark after watching this. So “The Hound of Death” was exactly the type of horror I like.
Here I want to mention few stories, which left the strongest impressions.
“The Fourth Man” – very interesting story about split personality.
“The Lamp” is my favourite. I read one story per day right before sleep and after “The Lamp” I thought that I might not be able to fell asleep. It happened to be a very windy evening and the wind was rushing through the ventilation. Combine this with child’s steps, which doesn’t really exist, and a good scare is almost guaranteed.
“Wireless” felt very close to a traditional mystery story, but was also quite scary. I promised not to listen to a radio for a while (an easy promise, since I don’t own a radio).
“The Witness for the Prosecution” has a great plot-twist. However, this is the only story where I didn’t find any supernatural phenomenon. Maybe I missed it, maybe it wasn’t even there.
“The Mystery of the Blue Jar” was quite boring, but the last page, the resolution, was very satisfying.
“The Strange Case of Sir Arthur Carmichael” was the most predictable of all.
“SOS” was the most confusing. I always have trouble remembering names and even though Charlotte and Magdalen are nothing similar I was not able to distinguish between these two daughters. And so in the end I had no idea what is going on. Apparently, I was not the only one confused and someone even asked a question about that (https://www.goodreads.com/questions/1...). I read the ending a few more times, got back to some of the events earlier in the story until I finally sort of made sense of it, but I am still not completely sure....more
Prieš 20-tąją Vilniaus knygų mugę skaičiau straipsnį 15min apie tai, kokie autoriai joje yra pakviesti dalyvauti. Ieškojau žinomų pavardžių, bet užkliPrieš 20-tąją Vilniaus knygų mugę skaičiau straipsnį 15min apie tai, kokie autoriai joje yra pakviesti dalyvauti. Ieškojau žinomų pavardžių, bet užkliuvau ties Virginija Kulvinskaite ir jos knyga „Kai aš buvau malalietka“. Pirmiausiai sudomino pavadinimas, įtariau, kad ir aš buvau malalietka. O tada patraukė aprašyme paminėta doktorantūra ir mokslinės konferencijos. Tad pradėjau medžioti knygos išleidimo informaciją ir galiausiai ją nusipirkau pačioje Knygų mugėje (ir netgi autorės autografą gavau).
Vienu metu atėjo tokia mintis, kad gal ši knyga yra moteriška, vilnietiška knygos „Pietinia kronikas“ versija (kurios neskaičiau, bet girdėjau apie ją). Tą lyg ir patvirtino faktas, kad Rimantas Kmita dalyvavo V. Kulvinskaitės knygos pristatyme. Man labai patiko, kaip autorė skaito savo knygos ištraukas. Tuos pirmus 2-3 puslapius girdėjau pora kartų ir tai buvo belen kaip (mano atitikmuo knygoje vartojamam bilen kaip) gerai. Pati skaitymo maniera buvo idealiai malalietkiška, puikiai tiko tokiai knygai. Pradėjus skaityti man būtent tokio balso ir pritrūko, būtų labai smagu, jeigu atsirastų pačios autorės įgarsinta audioknyga – tikrai pasiklausyčiau net ir po to, kai jau esu perskaičiusi visą knygą.
Pirmi pora knygos sakinių mane sutrikdė – supratau, kad čia sakiniai nebus pradedami didžiąja raide ir tikriniai daiktavardžiai neegzistuos. Galvojau, kad man tas trukdys, bet taip nenutiko. Gal tik pora kartų buvo, kad nesupratau, jog kalbama apie veikėją su pravarde ir kur pasibaigia sakinys, nes buvo kažkokie sutrumpinimai su taškais. Bet visa kita susiskaitė lengvai ir taškų užteko atskirti vieną sakinį nuo kito.
Iš pradžių „Kai aš buvau malalietka“ man labai patiko. Ak, ta vaikystė. Dalis patirčių buvo panašios. Misių bumas, kai visos mergaitės norėjo tapti modeliais, nors aš buvau kitokia (buvau liesa ir su tarpu tarp kojų, todėl kitos sakydavo, kad man reikia eiti į manekenes, o aš džiaugiausi, kad esu per žema, nes tikrai nenorėjau ja tapti). Barbie drabužių siuvimas. Vasaros kaime su pusbrais (taip mes vadinome pusbrolius, kurie knygoje vadinasi pusbrikais) ir puskėmis. O tada 7 metais vyresnės Vilniaus malalietkos patirtys ėmė skirtis nuo provincijos malalietkos (o gal aš niekada nebuvau visiška, tikra malalietka?): naktiniai klubai, alkoholis, narkotikai, atsitiktinis seksas, abortas.
Darėsi liūdna skaityti, todėl laukiau doktorantūros dalies, tikėjausi ten dar ką nors linksmesnio, artimesnio rasti. Su nekantrumu skaičiau pasakojimą apie amžiną doktorantą jurgį, nes norėjau sužinoti, kas jam su ta doktorantūra nutiko ir į ką pati turėčiau atkreipti dėmesį, kad nenutiktų taip pat (ko autorė man ir palinkėjo pasirašydama knygoje). Bet pasakojimas nebuvo toks, kokio tikėjausi. Visų pirma, ką suvokiau tik dar po kelių skyrių, kad tai bene vienintelis skyrius, kuris yra visiškai apie kitą asmenį nei visa knyga. Tas man sugriovė knygos vientisumą. Visur visi išgyvenimai yra iš virgos perspektyvos, tad skyriuje „jurgis – eilinis doktorantas“ buvo per daug išsiplėsta į detales, kurias jurgis patyrė vienas, o ne kartu su virga. Antra, neteisingai buvau susidariusi įspūdį apie jurgio nesėkmės priežastį. Įsivaizdavau, kad jis yra iš tų amžinų studentų, kurie po aštuonerių metų vis dar tikisi apsiginti baigiamąjį darbą, nors jais turbūt nebetiki niekas kitas. Trečia, vienintelė nauda iš šito skyriaus, kad man taip tikrai nenutiks taip kaip jurgiui.
Iš pasakojimų apie doktorantūrą labiausiai patiko konferencijų dalis. Apskritai, konferencijos yra geriausia bet ko dalis. O blogiausia – konferencijų finansavimo paieška. Čia malalietkai aš šiek tiek pavydžiu, nes ji galėjo tiesiog nueiti pas atsakingą žmogų, paprašyti ir, priklausomai nuo jo nuotaikos, gaudavo finansavimą, kuris atsinaujindavo kasmet. O dabar, reikia nepražiopsoti finansavimo kvietimų, pildyti paraiškas, laukti ekspertinio įvertinimo ir tikėtis, kad jie neatmes viso tavo darbo dėl kažkokios kvailos nuostatų detalės...
Jeigu pradžioje knyga buvo įvykių pasakojimas, tai pabaigoje ji tapo labiau filosofine. Visokie gyvenimo prasmės apmąstymai, kas man buvo gan nuobodu. Kai kalbama apie dešimtąjį dešimtmetį Vilniuje, norisi daugiau sužinoti apie jo savitumą, apie išgyvenimus, bendrus daugumai tuo metu augusių vaikų ir paauglių. O filosofija yra labai asmeniška, kaip atrodo vienam, kitam gali atrodyti visai kitaip.
Taip pat man nesinori šios knygos vadinti romanu, o labiau apsakymų rinkiniu ar kažkaip panašiai. Kad būtų romanas, pritrūko nuoseklumo, aiškumo laiko atžvilgiu. Pradžioje tas dar buvo gerai, bet vėliau įvykiai ėmė taip šokinėti laike, kad būdavo sunku juos chronologiškai atsekti. Atrodė, kad į doktorantūrą virga įstojo iš karto po mokyklos. Tik vėliau kalbama apie bakalauro studijas (o kur iš viso dingo magistrantūra?). Ir kad išsiskyrė su vyru skaitytojas sužino anksčiau nei apie santuoką su juo.
Pabaigai šiek tiek filosofinių apmąstymų. Bežiūrint į knygos viršelį, man kilo mintis apie tikrąją žodžio „malalietka“ reikšmę. Iki tol aš jaučiau, kas tai yra, bet niekam nebūčiau galėjusi normaliai paaiškinti (nes pusė paaiškinimų negražūs, o kitą pusę irgi reiktų papildomai aiškinti). O viršelyje į žiūrėjau „mala-lietka“. „Mala“, kiek neša mano prastos rusų kalbos žinios, lyg ir reiškia kažką panašaus į „maža“. Bet „lietka“ nieko nepriminė. Tad paklausiau grynakraujo rusakalbio vilniečio. Galiausiai priėjome išvadą, kad „malalietka“ yra tam tikra „mažametė“ (mano siūlymas versti į „mažvaikę“ buvo argumentuotai atmestas). Na, ne idealus vertimas, nes neturi visų tų atspalvių, kuriuos man kelia „malalietka“, bet vis šis tas. Ir iš to dabar man kyla klausimas: jeigu malalietka yra maža mergaitė, tai kodėl knyga užsibaigia 35-erių metų moters filosofijomis?...more
Pusę knygos aš nesupratau absoliučiai nieko. Michael Ondaatje labai mėgsta vartoti įvardžius. Taip mėgsta, kad net neįmanoma susigaudyti, apie ką kalbama. Pasakojimo stiliumi primena filmą "The Fall": apie kažką kalbama ir, kai tik susidomi, staiga pasakojimas nutrūksta. Kai jis vėl tęsiamas, jis būna jau nuo kitos vietos, nenuoseklus, kartais netgi nechronologiškas.
Kiekvieną kartą grįžus į pasakojimą einamuoju laiku (viloje), jokio įdomumo nelikdavo, nes nieko nebebuvo įmanoma aiškiai suprasti. Atrodo, vos keturi veikėjai, bet niekas neaišku. "Ji" greičiausiai yra Hana. O "jis"? Rečiausiai anglas ligonis, o tarp Kipo ir Karavadžo būdavo tikrai sunku nuspręsti.
Nuo ketvirto skyriaus pasidarė šiek tiek įdomiau, padaugėjo veikėjų priešistorių pasakojimų. Daugiau sužinojau apie anglą ligonį, buvo mažiau šokinėjimų pasakojime. Anglo ligonio dykumos tyrinėjimų istorija tikrai sudomino.
Nors kiekviename skyriuje vis tikėjausi sužinoti ką nors nauja apie anglą ligonį, tačiau taip pat labai sudomino pionieriaus Kipo prisiminimai: patiko techninės detalės. O štai Karavadžas nepaliko didelio įspūdžio. Kažkaip per dažnai jis įtartinomis aplinkybėmis vagysčių metu likdavo nuogas. Ir apskritai jo motyvai nelabai aiškūs.
Tai turbūt viena iš nedaugelio knygų, kurios geriau atrodytų kaip filmai. Kai sunku suprasti, kas yra jis ar ji, filme tą bent jau galima matyti. (Šios knygos filmo pastatymo dar nemačiau, tad kol kas negaliu pasakyti, ar jis geresnis nei knyga.)...more
Jeigu „Ir aidėjo kalnai“ būtų pirmasis Khaled Hosseini romanas, sakyčiau, kad pirmas blynas prisvilęs. Ar, tiksliau, nedakepęs. Tačiau tai yra jo trečiasis romanas. Kas gi atsitiko? Ar autorius išsikvėpė? O gal turėjo per daug idėjų, tačiau jos per mažos, kad išeitų po atskirą knygą, tad teko kažkaip bandyti apjungti į vieną? Būtent toks vaizdas man susidarė. Kiekvienas skyrius yra tarsi nauja istorija. Taip, jos visos šiek tiek siejasi per vieną šeimą, bet kai kuriuose skyriuose ta sąsaja tiesiog per maža, kad atrodytų natūraliai.
Vis dėl to, knygoje buvo viena tikrai emocionali vieta. Tai pati pabaiga, kai (view spoiler)[Pari atidaro Abdulos dėžutę su jai surinktomis plunksnomis. Jeigu tuo momentu Pari būtų prisiminusi, kad ji vaikystėje kolekcionavo plunksnas, (hide spoiler)] pabaiga būtų buvusi tobula. Bet taip nenutiko. Galbūt man šioje knygoje pritrūko jausmo, kad viskas baigiasi gerai. Nebūtinai idealiai, bet geriau negu buvo anksčiau.
P.S. Ar žinote, kas yra „Blogio rezidentas“ ir „Pareigos šauksmas“? Pagal kontekstą panašu, kad tai kompiuteriniai žaidimai „Resident Evil“ ir „Call of Duty“. Linksma kartais tuos lietuviškus vertimus skaityti. Deja, šis nebuvo labai geras, pasitaikydavo tarpusavyje nederančių galūnių, kas kartais darė tekstą gana keistą....more
Jaučiuosi išduota. Dariaus Taugino knygą „Draugas“ į rankas ėmiau su viltimi pagaliau paskaityti įdomų lietuvišką trilerį. Bent jau tokią nuomonę susiJaučiuosi išduota. Dariaus Taugino knygą „Draugas“ į rankas ėmiau su viltimi pagaliau paskaityti įdomų lietuvišką trilerį. Bent jau tokią nuomonę susidariau iš aprašymo. Kažkas bando sudeginti pagrindinio veikėjo namus ir pasirašo kaip „draugas“, tad jis sugalvoja aplankyti visus savo draugus. Turėtų būti įdomu. Taip? Juk taip?
Pirmi du knygos puslapiai man labai patiko. Man net šiurpuliukai per rankas nubėgo, galvojau, „vau, čia bus kažkas tokio, tikrai prikausto dėmesį“. Bet maždaug tiek to įdomumo ir buvo. Idėja skyrius pavadinti „rentiniais“ kaip ir gera, bet kas tuose skyriuose sudėta, man nelabai patiko. Pirmi aštuoni rentiniai mane vedė iš proto. Turbūt reikėjo skirti didesnį dėmesį Aido Puklevičiaus vieno sakinio atsiliepimui apie šią knygą kaip apie „kartos veidrodį“. Aš nenorėjau skaityti dar vienos „Gertrūdos“, dar vienos „Malalietkos“, dar vieno „Pavasario“. Ne, kol kas man tokių knygų per akis. Devintas rentinys jau buvo šiek tiek geresnis, nes pagaliau ėmė vykti tas ilgai lauktas veiksmas. Bet ir ten vietomis darėsi nuobodu: susitinka keturiasdešimtmečiai vyrai ir geria – tai pas vieną, tai pas kitą nuvažiavę. Aš labai užjaučiau Levį – sunku būti vieninteliu blaiviu tokioje kompanijoje. Beje, viršelio grafika išduoda kone visus devintojo rentinio įvykius.
Man buvo sudėtinga nuspręsti, kada vyksta pagrindiniai knygos įvykiai. Vienur euras paminėtas, tad turėtų būti 2015 m. ar vėliau. Tačiau man buvo nesuvokiama, kaip tuo metu vis dar galima šitaip nepasitikėti policija (taip, namus bando sudeginti, bet policijai nepranešama). Paskui buvo paminėtas Kazlų Rūdos baldų magnatas. (Kudos autoriui, kad paminėjo miestą, kuriame užaugau. To tikrai nesitikėjau. Mane net toks mini juoko priepuolis ištiko. Nejučia ėmiau svarstyti, ar yra koks nors realus šio veikėjo prototipas.) Bet Kazlų Rūdoje seniai vienintelis baldų magnatas yra „IKEA“. Tiksliau, 2008 m. ji pradėjo užvaldyti rinką, o tą galutinai padarė 2014 m. Tad gal romano veiksmas vyksta anksčiau. O galbūt autorius veikėjui paskolino ne tik savo vardą bei specialybę, bet ir gimtadienį? Tuomet veiksmas turėtų vykti 2012 m.
Galiausiai priartėjau prie pabaigos. Buvo likę dešimt puslapių, kai jau mintyse ėmiau raginti autorių greičiau viską raukti, nes 10 puslapių tokiai makalynei išspręsti yra gana mažai. Kai suvokiau, kokia ta pabaiga bus, man norėjosi užversti knygą ir tėkšti ją į sieną. Tikrai sunervino. Esu mačiusi filmų su panašaus tipo pabaigomis, bet ten jos dažniausiai pagerindavo įspūdį apie visą filmą, nes iš tų filmų nieko daug nesitikėdavau. O čia aš norėjau sužinoti, kas yra „draugas“. (view spoiler)[Ir tikrai nenorėjau sužinoti, kad Darius viską čia tik sapnavo. (hide spoiler)] Tad galų gale tiesiog piktai žiūrėjau į knygą, purčiau galvą ir niurnėjau, kad ne tokios pabaigos norėjau.
Rašymo stilius man irgi buvo nelabai priimtinas. Šiaip jis gal visai panašus į mano jau minėtas kitas panašaus laikmečio knygas: toks neįmantrus, pernelyg paprastas, be padailinimų, kartais šiurkštokas ir sarkastiškas, žodžiai „nevyniojami į vatą“. Bet šį kartą man dar užkliuvo sakinių ilgumas. Dauguma jų yra labai trumpi, tad man nepavyko susidaryti malonaus skaitymo ritmo. Kaip vienas mano anglų kalbos dėstytojas pasakytų, atrodo, lyg skaitytum sąrašą, o ne nuoseklų tekstą.
Apibendrinat: Dariaus Taugino „Draugas“ yra kaip lietuviška komedija – pažiūri, kartais pasijuoki, bet jei imi galvoti apie tarptautinį kontekstą, labai graudu pasidaro dėl turinio kokybės....more
„<...>galite naudotis nuorodomis kiekvieno puslapio apačioje: pradėkite nuo ten, kur pageidaujate, ir, jeigu seksite nuorodų grandine, aplankysite vis„<...>galite naudotis nuorodomis kiekvieno puslapio apačioje: pradėkite nuo ten, kur pageidaujate, ir, jeigu seksite nuorodų grandine, aplankysite visus knygoje esančius skaičius ir sugrįšite ten, kur pradėjote skaityti, niekada neužklysdami į jau aplankytus puslapius.“ – oi, kaip jie melavo...
Pasinaudodama autorių patarimu, nusprendžiau skaityti šokinėdama per skyrius. Juk turėtų būti įdomu, kad skaičių temos kažkuo susijusios (būtent tokia nuorodų prasmė). Bet labai greitai pasigailėjau. Pirma, šitaip aš net nenutuokiau, kiek knygos esu perskaičiusi ir kiek dar liko. Tad po kurio laiko net nebežinojau, ar man į kelionę traukiniu imti tik šią knygą ar gal dar kokią, jei ši netikėtai pasibaigs. Antra, su triženkliais skaičiais turiu šokią tokią problemėlę – ne visada teisingai įsidėmiu jų seką. Pavyzdžiui, 265 ir 256 man galvoje kartais skamba vienodai, todėl galiu nuklysti ne į tą skyrių. O kadangi nuorodos yra tik į vieną pusę, nelabai galima ir grįžti atgal. Trečia, jeigu beverčiant puslapį kas nors nukreipia dėmesį (o traukinyje tas gali gana dažnai pasitaikyti), galiu pradėti skaityti gretimą puslapį, o ne tą, kurį iš tiesų turėjau. Ketvirta, nors pagal svarbą – pirma, skaičių problemą turiu ne tik aš, bet ir leidėjai. Nežinau, kaip yra originale, bet lietuviškame vertime yra net 4 skyriai, kurių apačioje esančios nuorodos nukreipia į neteisingus skaičius (ir čia neskaitant kitų akivaizdžių neatitikimų kitur tekste). O kai skaitytojas nukreipiamas į neteisingą puslapį, jis užsidaro užburtame rate - neperskaito visos knygos, bet grįžta į puslapį, kurį jau skaitė.
Tad, jei ketinate skaityti 2015 m. lietuvių kalba „Sofoklio“ išleistą „365 skaičių knyga: vien skaičiai, jokios matematikos“, kurios ISBN 978-609-444-163-9, visų pirma padarykite šiuos pakeitimus: 38 puslapio apačioje skaičių 297 pakeiskite į 279, 46 – 336 į 335, 55 – 158 į 198 ir 268 – 254 į 154.
Tai ir buvo pagrindinė priežastis, kuri lėmė mano nepasitenkinimą šia knyga. Aišku, dalis yra mano kaltės, bet aš su tuo dar galėjau susitaikyti, jei tik būtų buvę visa kita padaryta tvarkingai. O ir tas bandymas atsekti, kas ir kaip iš tiesų turi būti, nukreipė dėmesį nuo turinio. Daugumoje puslapių, konkretus skaičius paminėtas 1-2 kartus. O tam užtektų kad ir vieno sakinio. Visa kita puslapyje esanti informacija mažai susijusi su skaičiumi. Bet, kaip autoriai įžangoje užsimena, kad tai nėra knyga apie skaičius, ji – apie daiktus, įvykius, idėjas. Kai kuriuos skaičius noriu čia paminėti.
Kadangi atsiliepimą pradėjau nuo blogų dalykų, tai jį tęsiu ta pačia nata. Blogieji skaičių skyriai.
110. Tai bene blogiausias skaičiaus puslapis šioje knygoje. Atrodo, lyg būtų dar viena įžanga. „Rašydami šią knygą, įdėjome 110 procentų savo pastangų“, teigia autoriai šiame puslapyje. Man atrodo, kad būtent toks šio skaičiaus aprašymas rodo, jog jie įdėjo gal kokius 90% pastangų.
210. „Bet niekas neabejoja, kad juos nužudyti galėjo polonis-210“ – aha, cheminis elementas pats pasirinko auką, difundavo į jos kraują ir nužudė. Nežinau, gal per daug kabinėjuosi, gal per daug detektyvų skaičiau, bet man atrodo, kad nužudyti gali tik kitas žmogus. Na, gal dar gyvūnas. Bet ir tas, ir tas yra gebančios mąstyti būtybės. To dar betrūko, kad imtų negyvi dalykai žudyti. Jie gali užmušti, prispausti, nutrenkti ir pan., nuo ko mirštama, bet tai nėra nužudymas. Už nužudymą yra taikoma baudžiamoji atsakomybė. O dar nei karto negirdėjau, kad nužudymu būtų apkaltintas daiktas ar cheminis elementas.
355. „Skubėkite į 146 skyrių, jei norite pamatyti dar vieną degantį pastatą“ – nepatinka man šita išraiška. Juo labiau, kai atsivertus tą skyrių perskaitai apie 146 gaisre žuvusias mergaites ir moteris. Nereikia žiūrėti į degančius pastatus. Reikia kviesti ugniagesius. Dar galima bandyti padėti, jei tas įmanoma. Tačiau tikrai nereikia stovėti ir spoksoti.
O dabar laikas paminėti ir keletą gerųjų skaičių puslapių.
29. Haris Poteris. Čia turbūt aiškinti nebūtina, kodėl man patiko šis skaičius.
46. Įdomūs faktai apie Partenoną. Kai kurios dalys buvo specialiai išlenktos, kad perspektyvoje atrodytų tiesios.
69, 73, 364. Gerų skyrių pavyzdžiai. Būtent to aš tikėjausi šioje knygoje, nes šie skaičiai savo puslapyje yra paminėti po kelis kartus.
230. Įdomūs faktai apie naudojamą elektros įtampą. Tai tik biurokratinis susitarimas su 10% ribomis, todėl net ir nustačius vienodą įtampą visoje Europoje, iš tiesų nieko keisti nereikėjo.
292. Va čia tai nustebinęs faktas: 1 eurą į smulkesnių nominalų monetas galima iškeisti 4562 būdais. (Pats skaičius kalba apie dolerio keitimą.)
351. Pasirodo, muzikinį fejerverką pirmasis sukūrė George Friderico Handel 1749 m. Na, ne patį fejerverką, bet muziką, kuri turi skambėti fejerverko metu.
Ir pačiai pabaigai skyrius, kuriame yra vienas toks keistas dalykas, kad net nežinau, kur jį priskirti. Tai 359. Į tekstą vidury žodžio yra įterpta internetinė nuoroda į paveiksliuką Sony Xperia Z1 apžvalgoje. Pabandžius atidaryti ją, gaunamas klaidos „403 Forbidden“ pranešimas. Tačiau šį bei tą nutrynus, nuoroda atsidaro. O ten – minėtu telefonu padaryta knygų nuotrauka. Aš taip ir nesupratau, ar čia atsitiktinai ta nuoroda pateko, ar reiktų joje kažkokios prasmės ieškoti....more
Kažkodėl prieš pradėdama skaityti Caroline Eriksson „Dingę“ galvojau, kad ši knyga yra siaubo romanas. Tik tada, kai manęs paklausė, ką skaitau, pamačKažkodėl prieš pradėdama skaityti Caroline Eriksson „Dingę“ galvojau, kad ši knyga yra siaubo romanas. Tik tada, kai manęs paklausė, ką skaitau, pamačiau ant viršelio užrašyta „psichologinis trileris“. Turbūt dėl to pirmuosius puslapius vertinau iš siaubo kūrinių pusės („kiek galima, negi niekas siaubo filmuose ir romanuose niekada neturi mobiliojo telefono...“), o vėliau persimečiau į psichologinį romaną („su ta Greta kažkas ryškiai negerai, ji turbūt kažkuo serga arba jai kažkoks psichologinis sutrikimas“). Dalis mano spėjimų pasitvirtino, dalis ne (Greta vis tik rado savo telefoną ir netgi buvo nuėjusi į policiją).
Pabaigoje viskas buvo tikrai netikėtai išsukta. Buvo vieta, kur turėjau atsiversti anksčiau skaitytą dalį, nes rašė visiškai tą patį, bet prasmė jau buvo kita (reikėjo patikrinti, ar visi žodžiai tikrai tokie patys). Kontekstas yra viskas! Gaila, kad gal daugiau nei pusę knygos Greta niekaip nesugebėjo aiškiai visko pasakoti, niekaip nesuteikdama skaitytojui pakankamai konteksto.
Pusė knygos erzino, kita pusė tai šiek tiek atpirko. „Dingę“ iš tų knygų, kurių, kol neperskaitysi iki galo, nesuprasi. Bet nebūtinai užteks kantrybės perskaityti (net ir pati vienu metu norėjau mesti, kas man būtų labai nebūdinga).
P.S. „Ant naktinio stalelio silpnai šviečia žadintuvo skaičiai. Pats vidurnaktis. Para pasiekė tašką, kai nuo sutemų praėjo tiek laiko, kiek dar liko iki aušros.“ [102 psl.] – štai kaip turėtų veikti vidurnaktis (ir, atitinkamai, vidurdienis), tačiau to nebebus, jei pasirinksime ne geografinę laiko zoną....more
Skaitydama „Gegutės šauksmą“ apsidžiaugiau turbūt dėl paties keisčiausio dalyko: kad Kormoranas Straikas turi tik 1,5 kojos. Jeigu pagrindinis veikėjaSkaitydama „Gegutės šauksmą“ apsidžiaugiau turbūt dėl paties keisčiausio dalyko: kad Kormoranas Straikas turi tik 1,5 kojos. Jeigu pagrindinis veikėjas yra su protezu, tai iš jo negalima tikėtis daug veiksmo. Jis nebėgs paskui blogiukus (arba nuo jų), jis daugiau mąstys ir analizuos. Man labai nepatinka tie detektyvai, kurie labiau yra kriminaliniai romanai ir juose prasideda toks veiksmas, kad nebeaišku, kodėl visa tai vyksta. Todėl 1,5 kojos man reiškė, kad tai potencialiai bus panašu į mano taip pamėgtas Agathos Christie Erkiulo Puaro knygas.
Ir tikrai, skaičiau labai ramiai ir atidžiai. Netgi nejutau, kad knyga artėja į pabaigą, o aš dar nesu išsirinkusi žudiko. Tik staiga Straikas pareiškia, kad žino, kas yra žudikas. Va tada aš pasiutau. Jis žino, o skaitytojui nesuteikė jokių užuominų, jokių įtarimų apie tai?! Aš pagavau tas mintis apie melagingus parodymus, apie tam tikras iš pažiūros menkas detales. Bet jų nėjo privesti prie nei vieno veikėjo. Todėl, kai galų gale paaiškėjo žudikas, buvau nusivylusi. (view spoiler)[Džono Birstou tikrai nebūčiau sugalvojusi įtarti. Man visada atrodė kvaila, kai žudikai patys nusamdo seklį tirti jų padarytą nusikaltimą. Kartais tame būna logikos: žudikas mano, kad įvykdė tobulą nusikaltimą, o paskui nusamdo patį geriausią seklį, kad jį pažemintų, kai šis nusikaltimo neištirs. Džono motyvas tikrai negalėjo būti toks, juk Straikas net nebuvo žinomas kaip seklys. Ir manęs irgi neįtikino tai, kad Džonas sakėsi manąs, kad Lula ne nusižudė, o buvo nužudyta. Man būtų atrodę logiškiau, jei jis būtų sakęs, kad jis mano, jog Lula nusižudė, bet, tarkim, jų motina tuo negali patikėti ir jis, vykdydamas merdinčio žmogaus valią, samdosi seklį, kuris nešališkai viską patikrintų. (hide spoiler)]
Jau pabaigusi skaityti knygą pagalvojau, kad „Gegutės šauksmo“ tikrai neskaičiau kaip J.K. Rowling knygos. Man nuo to pavyko atsiriboti be jokių pastangų. Tiesiog apie tai negalvojau, o visa galva pasinėriau į pasakojimą. Nekantrauju perskaityti kitas dvi serijos knygas, esančias mano lentynoje. Ir vienintelis reikalavimas, kurį joms keliu, kad Robina nesusikukuotų su Straiku. Jau geriau tegul jinai lamingai išteka už Matju. Na, gal dar tegul Matju pradeda teigiamai galvoti apie Straiką ir nesmerkia Robinos už tokį karjeros posūkį....more
Manęs tikrai nenuvylė pirmieji Haruki Murakami romanai. Jie tokie patys geri, kaip ir vėlesnieji. Nesvarbu, kad aš jau po dviejų dienų absoliučiai nebManęs tikrai nenuvylė pirmieji Haruki Murakami romanai. Jie tokie patys geri, kaip ir vėlesnieji. Nesvarbu, kad aš jau po dviejų dienų absoliučiai nebeprisiminsiu, apie ką yra "1973-iųjų kiniškas biliardas". Man užtenka to jausmo, kuris apima skaitant knygą. Knyga atrodo sava, lyg visa tai galėtų nutikti bet kam, tačiau nutinka tik jos veikėjams.
P.S. Kadangi angliškai serija vadinasi "The Rat", tai, įtariu, Pelė knygose "Išgirsk vėjo dainą" ir "1973-iųjų kiniškas biliardas" yra tas pats veikėjas kaip Žiurkė knygoje "Avies medžioklė". Bet kodėl lietuviškuose vertimuose nebuvo užtikrintas vientisumas?...more
Kad ir kas iš "The Guardian" pasakė, kad "Ankstyvieji Murakami romanai - tai ne bandymas tapti tikruoju Murakami, tai jau visiškai susiformavęs MurakaKad ir kas iš "The Guardian" pasakė, kad "Ankstyvieji Murakami romanai - tai ne bandymas tapti tikruoju Murakami, tai jau visiškai susiformavęs Murakami", aš su tuo absoliučiai sutinku. Jau "Išgirsk vėjo dainą" puikiai jaučiamas Haruki Murakami stilius: paprastas, kasdieniškas, bet su kažkokia neįprasta gaidele. Iki man labiausiai patinkančių šio rašytojo kūrinių ("Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas", "1Q84") pritrūko tik šiek tiek siurrealizmo....more
Ką mis Marpl padarė "Miegančioje žmogžudystėje", tą Erkiulis Puaro padarė "Penkiuose paršiukuose". O kadangi Puaro nuolat kartoja, kad jis nėra pėdsekKą mis Marpl padarė "Miegančioje žmogžudystėje", tą Erkiulis Puaro padarė "Penkiuose paršiukuose". O kadangi Puaro nuolat kartoja, kad jis nėra pėdsekys šuo ir jam geriau sekasi nusikaltimus spręsti sėdint krėsle, pasitelkus pilkąsias ląsteles, tai 16-os metų senumo žmogžudystė jam puikiai tinka. Taip pat Puaro teigia, kad jam įdomi žmonių psichologija, tad tik ją pasitelkus galima išspręsti šią mįslę.
Skaitytojas irgi yra priverstas labai atidžiai sekti kiekvieną detalę ir bandyti perprasti veikėjų charakterius ir tarpusavio santykius. Tiesą sakant, to nedaryti būtų gan sunku, nes kone tą patį reikia išklausyti daugybę kartų: iš pradžių Puaro kalbasi su žmogžudystę tyrusiais asmenimis, tada su visais likusiais (penkiais) įtariamaisiais, skaito jų prisiminimus apie lemtingą dieną. Ir, kaip visada, pabaigoje galutinė Erkiulio Puaro rekonstrukcija ir triumfas.
Iš pradžių spėjau, kad žudikas bus (view spoiler)[Mereditas Bleikas (hide spoiler)], vien dėl to, kad buvo mažiausiai įtartinas asmuo. Kai baigiau skaityti visų įtariamųjų laiškus, nusprendžiau, kad žudikas yra (view spoiler)[Andžela (hide spoiler)], nes visi įkalčiai puikiai tiko. Ir kaip aš apsidžiaugiau, kai pabaigoje Puaro irgi ėmė kalbėti apie šį asmenį! Deja, kaip dažniausiai ir pasitaiko, žymusis detektyvas mane suvedžiojo už nosies - žudikas visai kitas asmuo. Tad man beliko džiaugtis, kad užfiksavau frazę (view spoiler)["Šiandien man viskas bjauraus skonio." (hide spoiler)], kuri buvo raktas į teisingą sprendimą.
"Penki paršiukai" neturėjo kažkokių rimtų trūkumų, bet iki 5* šiek tiek pritrūko.
Pabaigti norėčiau vienu pasakojimu ne į temą apie istoriją, bet vis tik šiek tiek apie knygą. Tuo metu, kai buvau pradėjusi skaityti šią knygą, darbe turėjau daryti matavimus. Antrai dienai sugalvojau atsinešti knygą, nes labai nuobodu darosi, kai viską telefone perskaitai ar jis išsikrauna, o vis tiek reikia stumti laiką tarp mygtukų paspaudimų, naujo bandinio uždėjimo ar naujos vietos ant jo parinkimo. Prie manęs priėjo vienas kolega, kažką apie skaitymą užklausė (tuo metu dar skaitinėjau telefone, knyga gulėjo viršeliu žemyn tolimesniame kampe). Aš ją paėmiau, mostelėjau ir pasakiau, kad paskui galbūt tikrą knygą skaitysiu. Kolega paėmė knygą, perskaitė viršelį ir sako: "Penki paršiukai? Aš esu girdėjęs tik Tris paršiukus." Ir nuėjo. Aš net neturėjau progos jam paaiškinti, koks skirtumas tarp šitų Paršiukų. Ir nemanau, kad kada nors ta proga bus. Et......more
Serijiniai žudikai labai populiarūs šiuolaikinėje literatūroje ir serialuose, todėl man buvo labai įdomu paskaityti žymiai senesnę knygą apie tai. KaiSerijiniai žudikai labai populiarūs šiuolaikinėje literatūroje ir serialuose, todėl man buvo labai įdomu paskaityti žymiai senesnę knygą apie tai. Kaip visada, Agatha Christie moka nustebinti. Atrodo, viskas aišku, žudikas skaitytojui atskleistas, belieka jį sugauti. Tad tik ir lauki, kaip Puaro viską atskleis. (view spoiler)[Bet į pabaigą aš šiek tiek ėmiau įtarti, kad čia ne viskas taip akivaizdu, turbūt bus koks plot twist. Ir tikrai - žudikas visai ne tas. (hide spoiler)]...more
Įprastai man nepatinka istorijos su mis Marpl, bet šį kartą susiskaitė smagiai. Ne viskas buvo paremta vien paralelėmis iš atsitikimų Sent Meri Mido gĮprastai man nepatinka istorijos su mis Marpl, bet šį kartą susiskaitė smagiai. Ne viskas buvo paremta vien paralelėmis iš atsitikimų Sent Meri Mido gyventojams, bet buvo ir žmogiškosios prigimties išmanymu paremtų sprendimų.
Kai skaitau apie mis Marple, visada įsivaizduoju Geraldine McEwan iš "Agatha Christie's Marple" serialo. O štai ši knyga iš karto perpiešė šį įvaizdį: "Mis Marpl vilkėjo juoda brokato suknele, stipriai suveržta ties liemeniu. Korsažas iš priekio buvo apkraštuotas kaskadomis krintančiais mechlino nėriniais. Mūvėjo juodas nėriniuotas pirštines, juodų nėrinių kepuraitė vainikavo į viršų sukeltus vešlius, sniego baltumo plaukus." [7 psl.] Dabar aš ją įsivaizduoju panašesnę į Senelę, kuri turi kanarėlę, iš Looney Tunes, tik kad drabužių spalvą pakeičiu į juodą.
Knygos pavadinimas puikiai atitinka turinį: trylika tikrų tikriausių galvosūkių, kurių sprendimai jau yra žinomi, bet žmonės smaginasi juos pasakodami ir stebėdami, kas gi įspės tiesą. (Turbūt aišku, kas visada laimi tokiuose žaidimuose.)...more
Jau suplanavusi skaityti, bet dar nepradėjusi, permečiau akimis kelis atsiliepimus apie Antoine de Saint-Exupéry kūrinį „Žemė žmonių planeta“. TruputėJau suplanavusi skaityti, bet dar nepradėjusi, permečiau akimis kelis atsiliepimus apie Antoine de Saint-Exupéry kūrinį „Žemė žmonių planeta“. Truputėlį išsigandau, kad knyga bus tikra kankynė. Tačiau kankynė buvo ją skaityti traukinyje, kai aplink vis kas nors užsimano kalbėti (kodėl Lietuvoje net ir tyliajame vagone negalima tikėtis ramios kelionės?), o man norisi kuo labiau susikaupti į tekstą. Kai jau pagaliau galėjau skaityti gulėdama lovoje, tyliai, ramiai, supratau, kad knyga man patinka. Ji pasakoja apie tai, ko aš niekada nepatirsiu (nepilotuosiu lėktuvo), bet tuo pačiu praskleidžia užkulisius iš to, ką dar galiu patirti (skrisiu lėktuvu kaip keleivė). Kadangi yra paminėti metai, kada veiksmas vyksta, ėmiau galvoti apie tų ir šių laikų navigacijos priemones – lakūnai yra tikrai pagarbos verti žmonės.
Ši knyga man šiek tiek priminė Algimanto Čekuolio „Vyriški žaidimai“. Abiejose pasakojimas yra paremtas tikrais autorių išgyvenimais. Skirtumas tik tas, kad vienur pasakotojas yra jūreivis, kitur – lakūnas.
Iš visos knygos man turbūt labiausiai patiko skyrius „Oazė“. Tai labai trumpas skyrelis apie dvi viename name sutiktas mergaites. Man patiko jų elgesio aprašymas ir pasakotojo santykis su jomis.
Paskutinis skyrius, „Žmonės“, yra pats filosofiškiausias. Atidžiai skaitant galima rasti įdomių minčių. Tačiau man įdomiau buvo pasakojimai iš skrydžių, dykumų ir susitikimų su žmonėmis, bet ne apie žmoniją apskritai.
Vietomis skaitydama prisiminiau Michael Ondaatje knygą „Anglas ligonis“. Jei atmintis manęs neapgauna, tai tas anglas irgi buvo lakūnas. Toje knygoje man labiausiai trūko būtent to, ką radau šioje – daugiau aprašymų iš lakūno pozicijos. Taip pat vis prisimindavau prancūzų filmą „Sky Fighters“ („Les chevaliers du ciel“) apie lėktuvus, tiesa, modernius. Filmo siužetas nėra labai įdomus, gal netgi žemiau vidutinio. Bet man patiko tai, kaip jis nufilmuotas: buvo naudojami tikri lėktuvai, o ne kompiuterinė grafika. Matyt, ankstesnė patirtis su kūriniais apie lakūnus ir lėktuvus ir privedė mane prie to, kad „Žemė žmonių planeta“ man paliko geresnį įspūdį nei galėjau tikėtis....more
Loading...
