Aš esu žmogus, kuris mokykloje lankė tikybos pamokas ir priėmė visus reikalingus sakramentus nuo krikšto iki sutvirtinimo, nes taip darė visi, tokia bAš esu žmogus, kuris mokykloje lankė tikybos pamokas ir priėmė visus reikalingus sakramentus nuo krikšto iki sutvirtinimo, nes taip darė visi, tokia buvo tradicija ir niekas net negalvojo, kad gali būti kažkaip kitaip. Bet vėliau ėmiau tolti nuo religijos, kvestionuoti jos tiesas. Bene pirmas dalykas, dėl kurio nusprendžiau, buvo tai, kad aš nelaikau Mergelės Marijos šventąją, kad netikiu jos nekaltu prasidėjimu. Ėmiau vadinti save ateiste, nors vėliau supratau, kad galbūt vis tik esu agnostikė.
José Saramago knyga „Evangelija pagal Jėzų Kristų“, manau, yra skirta būtent tokiam skaitytojui kaip aš. Neskaičiau „Naujojo Testamento“ (nors kada nors norėčiau), tačiau iš tikybos pamokų žinau pakankamai daug pasakojimų apie Jėzaus gyvenimą. J. Saramago Jėzų „nuleidžia ant žemės“: bent jau pirmoje knygos pusėje jo gyvenimas vaizduojamas labai paprastas, eilinis, žmogiškas ir žemiškas. Jėzus buvo pradėtas, kai Juozapas permiegojo su savo žmona Marija. Jie turėjo iškeliauti į Betliejų į surašymą ir ten nuvykus oloje gimė Jėzus, nebuvo jokių Trijų Karalių dovanų. Juozapas išgelbėjo savo sūnų nuo žiaurių Erodo sprendimų, tačiau nepasivargino išgelbėti ir kitų Betliejaus vaikų. Tėvui mirus, Jėzus paveldi jo košmarus, o iš motinos sužinojęs jų priežastį atsiskiria nuo šeimos. Ir taip prasideda jo, kai Dievo sūnaus, gyvenimas. Antroje knygos pusėje galima rasti daugiau atpažįstamų religinių motyvų su stebuklingais išgijimais ir apsireiškimais.
Iš šių laikų perspektyvos labai sunku skaityti apie tų laikų moters padėtį, kokią įtaką ji turi šeimai ir kaip vyras turi elgtis su savo žmona. Bet kai pereinama nuo Juozapo požiūrio prie Jėzaus, matosi, kad jis nėra linkęs aklai laikytis tradicijų ir Marija Magdalietė jo gyvenime užima daug svarbesnę vietą nei jo motina jo tėvo gyvenime.
Šią knygą nėra lengva skaityti. Rašymo stilius verčia labai susikaupus skaityti, nes nėra jokių įprastai išskirtų dialogų – jie tiesiog įterpti į bendrus sakinius (dėl ko yra labai ilgų sakinių). Pačią istoriją skaitytojas iš esmės žino, supranta, kur ji veda. Tačiau J. Saramago priėjimas yra unikalus ir kelias iki neišvengiamybės yra šiek tiek kitoks nei tikimasi.
At this point, I am not even sure should I stop reading rhymed texts in English or should I read more of them, because I could barely understand any oAt this point, I am not even sure should I stop reading rhymed texts in English or should I read more of them, because I could barely understand any of "A Midsummer Night's Dream" by William Shakespeare.
Last year the company I work at organized a Christmas party with the theme "Midsummer Night's Dream". We were encouraged to dress-up as fairies and fauns or other fantasy creatures of the forest. Even though I have partly seen the TV adaptation of the play, the original full story was still unknown to me. So this year I decided to read it.
As it is probably clear from the first sentence of this review, I liked best the parts without the rhymed text - they were easiest to understand. Also, the play within the play was pretty funny with viewers commenting what they see on stage.
----- 2020-ųjų skaitymo iššūkis II lygis 26. Pjesė. "Vasarvidžio nakties sapnas" yra gerai žinoma Šekspyro pjesė. III lygis 21. Knyga apie teatrą (veiksmas vyksta teatre, veikėjai – aktoriai, režisierius). Keli veikėjai sukuria spektaklį ir vėliau jį suvaidina....more
Mara yra divergentė. Oi ne, ne ta knyga. Pabandysiu kitaip: Mara turi gebėjimų, kurių neturėtų turėti. Vis tiek skamba divergentiškai.
Būtent toks ir buvMara yra divergentė. Oi ne, ne ta knyga. Pabandysiu kitaip: Mara turi gebėjimų, kurių neturėtų turėti. Vis tiek skamba divergentiškai.
Būtent toks ir buvo mano santykis su Victoria Aveyard knyga "Raudonoji karalienė" - beveik viskas atrodė jau kažkur girdėta, matyta, patirta. Iš anksto atspėjau daugumą plot-twist'ų: (view spoiler)[kad Raudoniesiems sergėtojams priklauso Maros brolis; kad princas yra Kalas; kad pretendentės į princo žmonas ne grožį demonstruos; kad Mara turės įspūdingą gebėjimą, apie kurį nieko nežino; kad Šešėlis gyvas (hide spoiler)]. Realiai, buvo tik vienas dalykas, kuris mane nustebino, kurio nenumačiau: (view spoiler)[kad Mavenas bus prisidėjęs prie Raudonųjų sergėtojų. Galvojau, gal mokytojas bus (hide spoiler)].
Kaip jau tapo įprasta jaunimui skirtoje distopinėje literatūroje (pvz.: Suzanne Collins "Bado žaidynės", Veronica Roth "Divergentė", taip ir "Raudonojoje karalienėje" visuomenė yra suskirstyta į tam tikras dalis ir kiekviena dalis turi tam tikrą savo paskirtį. Jei ten gimei, praktiškai neįmanoma pereiti į kitą visuomenės dalį. Šį kartą žmonės skirstomi pagal kraujo spalvą: raudonieji ir sidabriniai (dar yra žalieji, bet lyg apie jų kraują nebuvo nieko konkretaus paminėta). Sidabriniai pagal savo šeimas dar yra suskirstyti į spalvas, kurios vyrauja tiek jų drabužiuose, tiek namuose. Tas man priminė, kaip aš žaidžiu simsus, kai nusibosta - sugalvoji atsitiktinę spalvą ir simsas nešioja tik tos spalvos drabužius, jo kambaryje tapetai tos spalvos ir, pagal galimybes, daiktai.
Kitas dažnas tokių knygų atributas - meilės trikampis. Šį kartą trikampis evoliucionavo į meilės keturkampį tarp Maros, Kilorno, Kalo ir Maveno. (view spoiler)[Nors manau, kad ten yra tiesiog meilės taškas (t.y. nėra jokios geometrinės figūros), nes ten, kur bandoma kliautis meile, nieko nepavyksta, visi vieni kitus išduoda. Ir šiaip, kokia čia meilė, jei net nebuvo pakankamai laiko užmegzti tvirtą ryšį tarp veikėjų. (hide spoiler)]
Manau, kad pagrindinei veikėjai Marai viskas pavyksta vien tik atsitiktinumų dėka. Turbūt nebuvo tokio plano, kuris jai 100% pavyktų. Visada kažkas įsikiša iš šalies ir ją išgelbsti arba nusprendžia už ją. Skaitant man nerūpėjo, kas su veikėjais atsitiks, nejaučiau jokio jaudulio.
----- 2020-ųjų skaitymo iššūkis II lygis 25. Autoriaus, kuris gimęs tais pačiais metais kaip ir jūs, knyga. Ačiū Živilei, kuri padėjo rasti mano bendraamžių parašytų knygų. Victoria Aveyard buvo viena iš trijų galimų variantų (kiti variantai: Krystal Sutherland ir Kiran Millwood Hargrave)....more
In "The Einstein Theory of Relativity", Hendrik Antoon Lorentz tries to explain the relativity theory in simpler terms as it is very hard to grasp. I In "The Einstein Theory of Relativity", Hendrik Antoon Lorentz tries to explain the relativity theory in simpler terms as it is very hard to grasp. I wouldn't say that Lorentz's explanation will be understandable by masses, but he makes a very good effort to illustrate the theory. The most interesting part for me was the description on how the relativity theory was proven - even a specific numbers are given.
----- 2020-ųjų skaitymo iššūkis II lygis 23. Olandų literatūra. H. A. Lorentzas buvo Leideno universiteto Olandijoje profesorius....more
Esu girdėjusi apie "The Vampire Diaries" serialą, bet jo nemačiau. Galvojau, kad paauglių ir vampyrų meilės trikampiai atsirado po Stephenie Meyer "SaEsu girdėjusi apie "The Vampire Diaries" serialą, bet jo nemačiau. Galvojau, kad paauglių ir vampyrų meilės trikampiai atsirado po Stephenie Meyer "Saulėlydžio". Bet klydau, nes L. J. Smith "Pabudimas" buvo išleista dar 1991 ("Saulėlydis" - 2005)! Tik, aišku, lietuviškai šios knygos išleistos ne ta pačia chronologine tvarka.
Ir aš būsiu tarp nepopuliariųjų - nieko tokio blogo "Pabudime" nėra, kaip atrodo iš kitų įvertinimų. Vis pykstu, kad vampyrai yra pasidarę geidžiamomis ir nepažeidžiamomis būtybėmis. O šioje knygoje jie vis dar kenčia nuo saulės ir joje iš tikrųjų gali sudegti. Nebent turi žiedą su specialiu nuo saulės saugančiu akmeniu.
Realiai knygoje nelabai kas ir vyksta. Eilinės dienos mokykloje, kur "mokyklos karalienė" Elena visus gali apvynioti aplink pirštą, bet tik ne Stefaną - naujoką. Nors iš knygos aprašymo atrodo, kad Deimonas bus svarbi istorijos dalis, taip nėra. Elena gal ir plėšysis tarp Stefano ir Deimono, bet ne šitoje dalyje.
Mano išankstinė nuomonė apie šią knygą buvo turbūt tokia bloga, kad perskaičiusi ir viso to neradusi nusprendžiau ją vertinti gana gerai.
----- 2020-ųjų skaitymo iššūkis II lygis 17. Knyga su sijonu ant viršelio. Trijų žmonių klausiau ir visi man pritarė, kad ta menka skiautelė, kurią dėvi mergina ant viršelio, yra sijonas. III lygis 6. Veikėjai lanko kapines, dalyvauja laidotuvių apeigose. Kelis kartus knygos veikėjai atsiduria kapinėse....more
Apparently, non-fiction books can be interesting too. Also, real life might be way stranger than fiction.
Previously I have read only 3 types of non-fiApparently, non-fiction books can be interesting too. Also, real life might be way stranger than fiction.
Previously I have read only 3 types of non-fiction books: interesting facts collections (got bored of them when I started spending time on the Internet - too many interesting facts here to find), biographies of people no longer alive (they usually have too many dates and no coherent story), and study/research literature (it is boring, but I have to read it). So Jessica Chiccehitto Hindman's memoir "Sounds Like Titanic" was a breeze of fresh air to me.
I don't listen to classical music on my spare time, but I like to see how the instruments are played live. So does my boyfriend. Last year we went to the "Lords of the Sound" concert "Oscar Music Awards". The orchestra was mostly comprised of the strings, but in one song it was a piano solo. We always like to see which instruments make which sounds, but we were not able to find the piano in the orchestra. It is a big object and it was nowhere to be seen. We started thinking that it could be prerecorded, until I finally spotted a tiny movement of one person. Apparently, it was something like electronic piano, which is much smaller and easily unnoticed in the dark behind others backs. I am really surprised that The Composer from "Sounds Like Titanic" was able to fake the "live" concerts for so long and no one exposed him. Now it is quite easy to find who The Composer is. When I saw his photo I immediately understood what J. Chiccehitto Hindman meant by velociraptor smile.
The memoir has three different timelines slowly merging into each other. The first one in "God Bless America" tour timeline starting in 2004. The second timeline starts in 1999 when the author goes to college and faces the struggles of pursuing a dream and finding money to do so. The last timeline is not necessarily dated, but it tells about author's childhood and her general views. It all ends when the author finally finds the job she is happy about. So the book is not only about her being a fake violinist, but also about accepting your own body, learning to overcome anxiety, and fighting imposter syndrome.
Even though the author is around ten years older than me and lives in a different part of the world, I felt similar things. Maybe some of them were not directly related to me, but rather to people around me. It seems that many young people go through similar problems.
Randall Munroe's book "What If?" reminded me why I am applied physicists and not theoretical. My brain hurts just by thinking that somebody did all thRandall Munroe's book "What If?" reminded me why I am applied physicists and not theoretical. My brain hurts just by thinking that somebody did all the thinking on these impossible scenarios.
Probably it is better to consume this book in small quantities, as I was getting tired when reading one answer after the other. A lot of questions are related to radiation, space, randomness, light speed, and doing something at once/in the same place.
The writing is witty, the illustrations are funny, but the questions and answers to them are mostly useless. I think, it is better to leave "What If?" format for the comics, for the Internet.
I enjoyed reading the book, but when I wrote the review it seems that I hated it. It is not true. "What If?" is quite entertaining. I loved that the author included references in the end of the book.
----- 2020-ųjų skaitymo iššūkis I lygis 10. Knyga, privertusi nusijuokti balsu. Balsu nesijuokiau, bet buvo tikrai komiškų vietų verčiančių šyptelti ar mintyse kikenti....more
Prieš metus ar kiek anksčiau su draugu ieškojom, ką dar pažiūrėti per YouTube, kol ateis laikas man keliauti į traukinį, ir tarp rekomendacijų pastebėPrieš metus ar kiek anksčiau su draugu ieškojom, ką dar pažiūrėti per YouTube, kol ateis laikas man keliauti į traukinį, ir tarp rekomendacijų pastebėjom Praeities Žvalgo (Šarūno Jasiukevičiaus) video. Nežinau, kaip YouTube sugalvojo tą rekomenduoti, kai žmogus įprastai žiūri tik angliškus ir rusiškus kanalus apie elektroniką, bet parekomendavo ir ėmėm žiūrėti, draugas net užsiprenumeravo.
Prieš kelias savaites mama Šarūno Jasiukevičiaus "Černobylį" iš bibliotekos paėmė paskaityti tėčiui. Jis ją perskaitęs pasidalino keliomis įdomesnėmis istorijomis, tai ir mane sudomino (man atrodo, tėčio atmintis knygų turiniui yra gerokai geresnė nei mano). O ir šiaip reikėjo naujos knygos skaitymui traukinyje, nes ankstesnę neplanuotai pabaigiau skaityti, kai savaitgalį per anksti pabudau.
Vienas iš pirmų dalykų, krintančių į akis, tai, kad knygos formatavimas siaubingas. Nauja pastraipa nėra nė kiek atitraukta nuo krašto. Būna, skaitai kaip dialogo tęsinį, bet ten iš tiesų jau kita pasakojimo dalis. Išryškinti sakiniai yra beverčiai: jie visi yra paminėti įprastame tekste. Tai iš dalies tinka visokiems dienraščiams, kur paskaitai pavadinimą, paskaitai paryškintus sakinius ir jau žinai esmę. Čia knyga, o knygos dažniausiai skaitomos nuo pradžios iki galo, jose neturėtų būti tokių užkabinamųjų sakinių. Jų vaidmenį jau atlieka nuotraukos. Ir šiaip labai daug informacijos yra pakartojama kelis kartus: jau minėjau tą ir tą...; grįžkime prie to ir to...; o dabar papasakosiu apie.... Teksto struktūra neaiški, pasakojama viena, peršokama prie kito, vėl grįžtama. Įdomiau tada, kai autorius pasakoja apie savo konkrečias keliones ar konkrečius įvykius (skyriai "Mano kelionės po Černobylio zoną", "Zonos folkloras") - ten jau atsiranda šiokia tokia struktūra, nes pasakojama kelionė nuo pradžios iki pabaigos su keliais įterptais aprašymais, kad būtų aiškiau. Nors knyga gana plona ir su daug nuotraukų, skaitymas užtrunka ilgiau nei galima tikėtis. Turbūt todėl, kad šriftas šiek tiek mažesnis nei dažniausiai būna knygose.
Šioje knygoje man labai trūksta nuorodų į šaltinius. Aišku, tiek metų daug visko skaitant, domintis apie Černobylio zoną ir keliones į ją sunku būtų atrasti, kas, iš kur. Bet kai kurie faktai taip ir prašosi patvirtinimo. Pvz.: kad Pripetėje žmonės nerakino namų ir automobilių. Iš kur tą galima užtikrintai žinoti?
Nepaisant to, kaip knyga parašyta, Černobylio zona intriguoja ir norisi apie ją skaityti, kad ir kaip nepritartum autoriaus bei kitų taip pat besielgiančių žmonių sumanymams. Reikia būti šiek tiek nenormaliu, kad lįstum į radioaktyvią zoną. Reikia būti nenormaliu, kad lįstum į radioaktyvią zoną nelegaliai. Reikia būti labai nenormaliu, kad lįstum į radioaktyvią zoną nelegaliai ir dar apie visa tai išleistum knygą. (Bet pažiūrėjus Praeities Žvalgo video matosi, kad Š. Jasiukevičiui labiausiai patinka landžioti po apleistas, radioaktyvias vietas, geriausiai vienam arba su bendraminčiais. Jei jis eina kur nors su gidu, bent man pasirodė, būna mažiau susidomėjęs, labai apribotas ir jam netgi stinga žinių, nes kartais pakomentuoja, ką mato, o gidas jį pataiso.)
----- 2020-ųjų skaitymo iššūkis I lygis 23. Knyga, kurios pavadinime minimas miesto arba valstybės pavadinimas. Černobylis yra miestas šiaurės Ukrainoje. II lygis 20. „Šaltojo karo“ istorija. Šią knygą šiam punktui priskiriu vien dėl radaro "Duga", kuris yra priešraketinės ankstyvojo įspėjimo sistemos, skirtos aptikti tarpkontinentinių balistinių raketų paleidimus, dalis. III lygis 1. Debiutinė knyga, po kurios autorius daugiau nieko ir nebeišleido. Kol kas tai yra autoriaus vienintelė knyga....more
Turiu "alergiją" literatūrai apie lietuviškus 90-uosius, o čia imu skaityti apie latviškus... Bet tuo pačiu ir smalsu: ar labai panašus tas postsovietTuriu "alergiją" literatūrai apie lietuviškus 90-uosius, o čia imu skaityti apie latviškus... Bet tuo pačiu ir smalsu: ar labai panašus tas postsovietinių valstybių pirmasis laisvės dešimtmetis? O gal kažkas esmingai skiriasi?
Paskaičius Arno Jundze knygos "Raudonasis gyvsidabris" aprašymą tikėjausi kažko šiek tiek trileriško, gal net siurrealistinio ar fantastinio. Kažkoks raudonasis gyvsidabris, kuris lyginamas su filosofiniu akmeniu? Žmonės aklai jo ieško, nors tai vaizduotės vaisius? Tai va, apie raudonąjį gyvsidabrį buvo vos 2-3 skyriai iš kokių milijono visoje knygoje. Viskas prasidėjo ir pasibaigė pačiu elementariausiu būdu, kaip tik įmanoma 90-aisiais: (view spoiler)[raudonasis gyvsidabris netikras, pagamintas iš raudonų plytų miltelių ir gyvsidabrio, jį apgaule bando parduoti kaip tikrą dalyką, galintį sukelti didelį sprogimą, bet patys pardavėjai yra apgaunami pirkėjų, kurie sumoka netikromis kupiūromis (hide spoiler)].
Knygos pradžioje dingsta Artūras - vėlgi, žada kažkokią intrigą. Bet jis niekaip neatsiranda, daugiau niekas nedingsta. Tada jis galiausiai atsiranda, bet niekas nežino, iš kur ir kaip. Pats pasakyti negali, nes yra absoliučios laimės būsenoje. Vėliau paaiškėja, (view spoiler)[kad jį iš tiesų mirtinai partrenkė ir atsikratant įkalčių kūną įmetė į upę. Tai kaip jis gyvas ir nuogas per JAV prezidento vizitą atsiranda prie Laisvės paminklo? Yra skyrius, iš kurio atrodo, kad taip jis susitarė su giltine - kad dar nemirs (hide spoiler)]. Tai vienintelis nerealistiškas dalykas visoje knygoje ir kažkaip prie bendro pasakojimo nedera.
Knygoje yra galybė veikėjų. Iš pradžių atrodė, kad gal su kiekvienu veikėju skaitytojas susitiks kartą per metus. Bet ne, vieni atsiranda, kiti išnyksta, kitų kelis metus nematai. Labai lengva veikėjus pamiršti, ypač rečiau pasitaikančius. Kartais sunku iš karto juos atskirti. Pavyzdžiui, iš pradžių neprisiminiau, kuri iš senolių laiko karvę. Dzidra ar Zelma? Kad karvės vardas Madara, tai kažkaip iš karto įsidėmėjau. Aišku, vėliau dažniau sutikusi šias moterytes ėmiau jas atskirti. Dar sunkumų buvo su Juriu ir Janiu. Vienas yra paskutinis iš miškų parėjęs partizanas, slapstęsis 50 metų, Dzidros brolis. Kitas - automobilių parvarymu iš Vokietijos užsiėmęs vyras, patyręs žiaurią avariją ir likęs suluošintas, bandantis kažkaip susitaikyti su savo likimu. Jau net tiksliai neprisimenu, bet jis lyg ir tas pats, kur (view spoiler)[draugei "užtaisė" vaiką, o kad jos nereiktų vesti, pabėgo į armiją, iš kurios parsivežė raudonojo gyvsidabrio ir nesėkmingai bandė jį parduoti (hide spoiler)]. Toliau Archyvaras, ieškantis savo giminės istorijos. Jo pavardė latviška - Uozuolinis - bet jis nori įsitikinti, ar jo giminėje yra latviško kraujo. Man abejonių kėlė būdas, kaip jis ieško savo protėvių. Man atrodo, įprastai einama nuo dabarties į praeitį - nuo to, ką tikrai žinai: nuo savęs, savo tėvų, tėvų tėvų ir t.t. O jis pradėjo nuo kažkokio seno protėvio. Kaip jis suprato, kad būtent iš ten kilo jo giminė? Juk nei pavardė, nei tautybė nesutampa. O vaiko šis protėvis susilaukė (view spoiler)[su nekilmingąja, kurios jam neleido vesti, tad ją ištekino už vietinio Uozuolinio (hide spoiler)]. Tada Archyvaras seka jų palikuonių liniją ir bando atvesti iki savęs. Kažkoks labai jau komplikuotas būdas. Iš pradžių visi veikėjai yra atskiri ir tarpusavyje nesusiję (išskyrus Artūrą ir Žanetę), bet vėliau apie juos sužinoma daugiau ir likimai ima persipinti. (view spoiler)[Dzidra yra Žanetės teta. Žanetė buvo Renaro gydytoja. Nikolajus ir Dagnija apsigyvena netoli Zelmos. (hide spoiler)] Beje, kiek veikėjų čia išvardinau, tai jie dar toli gražu ne visi.
Man patiko trumpi istoriniai faktai skyrių pradžioje ir tikri įvykiai, atsiskleidę per veikėjų išgyvenimus. Iš čia labiausiai pasimatė panašumai tarp Latvijos ir Lietuvos. Visur būta spekuliantų, noro greitai praturtėti, reketų, būtinybės turėti "stogą" ir baimių, kad "stogas" atsisuks prieš tave, banditų ir banditėlių, korupcijos, bankų žadamų didelių palūkanų ir bankų griuvimų, talonų, valiutos įvedimų, stojimų į pasaulines organizacijas, žemių susigrąžinimų ir pan. Laukiniai 90-ieji, ne kitaip.
Autorius baigiamajame žodyje rašo: "Klausimas, ką veikei barikadų laikais, galėjo atsigręžti prieš atsakiusįjį ir, užgriuvus įvykių lavinai, įgijo vieną teisingą atsakymą - prie barikadų laužo saugojau Rygą." [514 psl.]. Tai man priminė sąlyginai nesenas politikų batalijas, kai vieni kitų klausinėjo, ką jie veikė sausio 13-ąją. Buvo tik du teisingi atsakymai: prie Seimo arba prie televizijos bokšto. Bet koks kitas atsakymas reiškė, kad nesi patriotas.
Manau, kad knyga yra gerokai per ilga ir per daug norėta papasakoti. Siekta visapusiškai atskleisti pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį ir įvairių visuomenės sluoksnių išgyvenimus, bet pasirinkta forma nėra patraukli. Galiu tik pagirti vertėją, nes puikiai parinko atitikmenis vyravusio žodyno. Taip pat latviški vardai visai neblogi: kai kurie labai panašūs į lietuviškus, bet kažkaip kalbos padargus reikia neįprastai kreipti, kad ištartum.
----- 2020-ųjų skaitymo iššūkis II lygis 1. Knyga, kurios autoriaus inicialai sutampa su tavo (idealiu atveju - ir vardo, ir pavardės). Idealus atvejis - mano ir autoriaus vardas prasideda "A" raide, o pavardė - "J"....more
Metų pradžioje skaičiau Haruki Murakami rinktinę "Aklas gluosnis, mieganti moteris" ir ėmiau painiotis tarp istorijų, kai nuo vienos iš karto pereidavMetų pradžioje skaičiau Haruki Murakami rinktinę "Aklas gluosnis, mieganti moteris" ir ėmiau painiotis tarp istorijų, kai nuo vienos iš karto pereidavau prie kitos. Tad "Vyrai be moterų" jau tokios klaidos nedariau - vienas apsakymas buvo kaip tik vienai kelionei traukiniu. Visos į knygą patekusios istorijos yra apie vyrų ir moterų santykius. Vyrai dažnai išsiskyrę ar vieniši, moterys dažnai ištekėjusios ir neištikimos. Yra tokių murakamiškų dalykų kaip paslaptingi telefono skambučiai, džiazas, katės, bet siurrealizmo mažokai. Labiausiai murakamiškas apsakymas, mano nuomone, buvo "Kino".
----- 2020-ųjų skaitymo iššūkis I lygis 4. Apsakymų arba novelių rinktinė. Haruki Murakami "Vyrai be moterų" yra apsakymų rinktinė. II lygis 4. Magiškasis realizmas. Haruki Murakami yra vienas iš svarbiausių (anot Wikipedia) magiškojo realizmo autorių, o "Vyrai be moterų" turi "murakamizmo" elementų....more
What am I doing here, reading poetry and reading it in English? Oh yeah, it is because of reading challenges. I like poems only when I can understand What am I doing here, reading poetry and reading it in English? Oh yeah, it is because of reading challenges. I like poems only when I can understand what they are about and they rhyme nicely. In this collection I liked those: VI. Spooks, X. To Sleep, XXII. L'Apprenti Sorcier, XXIII. Alexandrines, XXIV. In Praise of Solid People, XXVII. The Ass, XXXI. Hymn (For Boys' Voices), XXXVIII. Lullaby.
----- 2020-ųjų skaitymo iššūkis I lygis 14. Mėgstamiausio autoriaus debiutinė knyga. Šis punktas buvo gana sudėtingas. Pirmiausiai į galvą kaip mano mėgstamiausi autoriai atėjo tokie vardai: Dan Brown, J.K. Rowling, Haruki Murakami, Agatha Christie. Bet šių autorių arba esu absoliučiai viską perskaičiusi, arba pirmąsias knygas tai tikrai. Tada ėmiau žiūrėti, kokius autorius esu GoodReads priskyrusi prie mėgstamiausių. Nelabai žinau, kodėl kai kurie tame sąraše vis dar yra, bet šiam iššūkiui nusprendžiau taip ir palikti. Ir tada atradau, kad C. S. Lewis, slapyvardžiu Clive Hamilton, 1919 m. išleido eilėraščių rinktinę "Spirits in Bondage: A Cycle of Lyrics", kas buvo jo pirmoji išleista knyga. Šią rinktinę radau Project Gutenberg tinklalapyje ir nusprendžiau perskaityti kaip lengvą punkto išpildymą - trumpa eiliuota knyga greitai susiskaito. II lygis 3. Ne lietuvių autoriaus poezija. Clive Hamilton, a.k.a. C. S. Lewis, yra britų rašytojas, o "Spirits in Bondage" yra jo poezijos rinkinys. ----- Vasara su knyga Eiliuota knyga. Gerai, kad eilėraščių rinkinys "Spirits in Bondage: A Cycle of Lyrics" tiko iš karto dviem iššūkiams, nes visai neturiu noro skaityti eiliuotas knygas....more
Justino Žilinsko knygą "KGB vaikai" pirkau su mintimi pridėti prie suplanuotos dovanos (jei jau darai užsakymą, tai negi nepridėsi dar kažko, ypač kaiJustino Žilinsko knygą "KGB vaikai" pirkau su mintimi pridėti prie suplanuotos dovanos (jei jau darai užsakymą, tai negi nepridėsi dar kažko, ypač kai kainuoja vos 3 Eur?). Bet karantino metu dovanos įteikti negaliu, tad pradėjau skaityti. Ir kuo toliau skaičiau, tuo mažiau norėjau ją dovanoti ir tuo labiau norėjau ją pasilikti.
Pačioje pradžioje savęs klausiau, kodėl aš save vis kankinu su tokiomis knygomis. Aš nemėgstu lietuviškų knygų ir filmų, kurie yra apie 90-uosius, apie modernios Lietuvos nepriklausomybės pačią pradžią. O "KGB vaikų" veiksmas vyksta 1996 m. Bet tada Rasos, vienos iš veikėjų, automobilis užsidega, ją pagrobia ir sužinau daugiau apie jos keistą gebėjimą - emocinę termoreguliacinę disfunkciją. Tada supratau, kad man nepatinka knygos APIE 90-uosius, kai pats laikmetis yra tarsi veikėjas, kai pabrėžiama, kaip žmonės gyveno tuo metu, kaip blogai viskas buvo. "KGB vaikuose" 90-ieji tėra istorinis fonas ir viskas. Veiksmas lygiai taip pat būtų galėjęs vykti 2006 m., niekas nuo to nebūtų pasikeitę, istorija nebūtų nukentėjusi. Ir net jei iš pavadinimo gali atrodyti, kad tai bus kažkas apie KGB suktus darbelius, taip nėra. KGB yra paminima, bet tai labiau praeitis, o būtent pasakojamuoju laikotarpiu arba KGB nevaidina jokio vaidmens, arba tai palikta šiek tiek atvira, neaišku. Knygojoje nėra meilių-seilių, palaido tų laikų jaunimo gyvenimo būdo, kuris dažnai vaizduojamas kitur. Vienoje vietoje pagalvojau, kad tarp veikėjų jau galėtų kažkas ir įvykti, bet tada suvokiau, kad juos sieja giminystės ryšys, ir tas yra neįmanoma. Ir kas bene labiausiai mane nustebino veikėjų elgesyje, kad jie skambina policijai. Dažniausiai to laikmečio policija yra nurašoma kaip papirkta, tarnaujanti mafijozams ir visiškai neveiksni.
Man nelabai patiko knygos pabaiga. Kai perskaitai epilogą, tikiesi, kad knyga pasibaigė. Jei kas nors seka po to - tai tėra papildoma informacija. Šiuo atveju tai buvo skyrius pavadintas "Iš interneto...". Pagalvojau, kad čia jau bus kažkas iš tikrų įvykių aprašyta. Bet, kai buvo paminėta knygoje aprašoma disfunkcija, supratau, kad tai vis tik yra dalis knygos. Dar patikrinau, kad nurodyti tinklalapiai tikrai neegzistuoja. Manau, kad be šito skyriaus knyga būtų šiek tiek geresnė. Liktų šiek tiek neatsakytų klausimų, tačiau pabaiga atsakydama į juos iškelia naujų. Gaunasi taip, kad tik pabaigi knygą ir tave verčia antrą kartą ją skaityti, kad viską iki galo perprastum gavęs šią naują informaciją.
Kadangi ši knyga taip netikėtai pasirodė esanti siurrealistiška, kone su fantastikos motyvais, tai mane labai įtraukė. Džiaugiuosi, kad nusprendžiau ją pirkti ir kad nesugalvojau neperskaičiusi padovanoti.
----- 2020-ųjų skaitymo iššūkis III lygis 15. Knyga autoriaus, kurio pagrindinė profesija ne rašytojas. Justinas Žilinskas pirmiausiai apibūdinamas kaip teisininkas....more
Smagu, kad atsiranda lietuviškų komiksų (arba grafinių novelių). Šis žanras Lietuvoje tikrai labai nuvertintas ir apgaubtas stereotipų. Panašu, kad MiSmagu, kad atsiranda lietuviškų komiksų (arba grafinių novelių). Šis žanras Lietuvoje tikrai labai nuvertintas ir apgaubtas stereotipų. Panašu, kad Miglė Anušauskaitė ir Gerda Jord savo kūriniu "10 Litų" bando griauti šiuos stereotipus: patrauklų žanrą naudoja jaunimui sudominti rimtomis temomis ir rimtas temas naudoja vyresnei kartai sudominti netradiciniu žanru.
Tačiau aš nelaikyčiau šios knygos geruoju pavyzdžiu. Tai labiau panašu ne į comic book, bet į collection of comic strips. Turbūt taip yra dėl to, kad iš pradžių komiksas dalimis buvo skelbiamas kultūros žurnale "Literatūra ir menas". Pasakojimui trūksta vientisumo, per daug šokinėjama laike - nors iš pradžių atrodo, kad pasakojama nuosekliai, bet staiga grįžtama į ankstesnį laikotarpį. Ta pati informacija yra užrašyta kaip datų rinkinys, o tada pateikiama komikso pavidalu. Toks dubliavimas visiškai nereikalingas, norėtųsi, kad visa ta informacija atsispindėtų vien tik iš komikso. Apskritai man labai nepatinka, kai biografijos pasakojamos "tais metais vyko tas, anais metais vyko tas". Bendram istoriniam, kultūriniam kontekstui to reikia, tačiau man būtų įdomiau, kiek metų tam žmogui buvo tuo metu (nes pati susiskaičiuoti tingiu), kas, mano nuomone, aprašomą žmogų paverstų realesniu ir leistų skaitytojams su juo tapatintis.
----- 2020-ųjų skaitymo iššūkis II lygis 7. Pagrindinis veikėjas turi kokį nors naminį gyvūną. Vienas iš lakūnų turėjo šunį. III lygis 11. Knyga, parašyta autoriaus, kai jam dar nebuvo daugiau kaip 30 metų. Abi autorės yra gimusios 1988 m. "10 Litų" pirmą kartą išleista 2014 m. Tad autorėms knygos išleidimo metu buvo 26 metai....more
"Baltoji mirtis" yra jau ketvirta J.K. Rowling, pasivadinusios Robert Galbraith, knyga apie privatų seklį Kormoraną Straiką ir jo darbuotoją ir verslo"Baltoji mirtis" yra jau ketvirta J.K. Rowling, pasivadinusios Robert Galbraith, knyga apie privatų seklį Kormoraną Straiką ir jo darbuotoją ir verslo partnerę Robiną Elakot. Kai ankstesnės knygos skaitytos, tai viskas kaip ir aišku, skaitytojas žino, ko galima tikėtis. Nuo pat pirmos knygos sakiau, kad nenoriu, jog Straikas su Robina "susimestų", bet po šitos knygos jau sakau, kad leidžiu jiems tą padaryti, nes jau labai ilgai tąsosi šitie santykiai.
Kažkokių didelių nusiskundimų knyga nesugalvoju, bet didelio entuziazmo byla man nekėlė. Pirma dalis atrodė skirta vien tik veikėjų santykiams, o byla buvo kažkur fone. Galiausiai, kai įvyko žmogžudystė (juk niekada detektyvuose negalima tikėti, kad įvyko savižudybė), jau buvo kone knygos vidurys. Knyga yra 600 puslapių, bet jos storis kaip maždaug 400 puslapių knygos, tai kartais buvo sunku nuspręsti, kiek perskaičiau, kiek dar liko ir kiek laiko tas užtruks. Žmogžudystės byla sprendėsi gana lėtai, ramiai, be ypatingų įvykių, o pati pati pabaiga su išaiškinimu atrodė užskubėta. Tačiau galutiniam sprendimui priekaištų neturiu, pati niekaip nebūčiau visko išnarpliojusi, nes nemaniau, kad reikia dėtis į atmintį visas arklių spalvas.
--Priešistorė-- Kad lietuviškai išėjo nauja Kormorano Straiko byla, sužinojau visiškai atsitiktinai. Ėjom per prekybos centrą prieš pat užsidarant parduotuvėms ir mama sustojo batų apžiūrėti, sesė į kosmetikos parduotuvę užsuko, o aš tiesiog likau stovėti, nežinodama, ką dar galėčiau daryti. Bet pasisukusi pamačiau knygyną ir nusprendžiau apsižvalgyti. Tik įėjus, mano akių lygyje stovėjo "Baltoji mirtis". Paėmiau pasižiūrėti į kainą. 27 eurai. Tai taip iš karto ir padėjau atgal. Seniai knygyne pirkau knygas, tai pagalvojau, kad gal visos taip išbrangusios. Bet ne, kitų kainos buvo apie 15 Eur. Galiausiai knygą nusipirkau Maximoje, pataikiau, kai buvo nuolaida knygoms, dar pasinaudojau sukauptais lojalumo pinigais ir dovanų kuponu, tai sumokėjau tik 1,16 Eur. Bet vis tiek, kodėl kaina tokia? Ar todėl, kad joje 600 psl.? Ar dėl to, kad populiarus autorius(-ė) (tačiau tokiu atveju tiražas gan mažas - vos 1800)?
----- 2020-ųjų skaitymo iššūkis I lygis 16. Knyga, išleista 2020 metais. Įvairiuose tinklalapiuose šios knygos išleidimo data nurodoma kaip 2019 arba 2020. Bet pačioje knygoje įrašyta 2020, tad priimsiu, kad tai ir yra tikroji išleidimo data....more
More than a year ago I noticed "The Girl With All the Gifts" by M. R. Carey on GoodReads - either it was shelved by one of my friends or it was on somMore than a year ago I noticed "The Girl With All the Gifts" by M. R. Carey on GoodReads - either it was shelved by one of my friends or it was on some list. I read the description and found it very intriguing. A genius little girl? She is locked in a cell? Gun pointing at a child? Joking about biting, but no one laughs? She might not grow up? I was about to put this book in my Want-to-Read shelf, but then noticed where other users have shelved it: Zombies. So I ended up not shelving the book, because I don't like zombies. Out of all supernatural creatures in The Sims 2 games and its expansion packs, I have never had a zombie (I have started to play that game from the release and I still sometimes play nowadays). I don't even know why. I like vampires, I like witches, I even like some depictions of werewolves, but not zombies. However, "The Girl With All the Gifts" arrived with my Willoughby Book Club subscription (2nd book, October 2019) and almost a year later I decided to give it a go.
In the first chapter, the reader meets Melanie - exactly a girl one would expect from the description of the book. However, it is soon clear that the children are very different from the adults in the confinement, but the adults are not telling the children how they are different. The children are treated as real children as much as possible. Until they are taken by dr. Caldwell. The reader here has some advantage, it is very easy to understand the the children are little zombies (or hungries, as they are called in the book). (I don't think I am spoiling anything, this information is revealed in the first few chapters.)
M. R. Carey's writing style is very simple in this book. The sentences are stripped to bare minimum. The point of view changes in some chapters from one character to another: Melanie, her favourite teacher miss Justineau, sergeant Parks, private Gallagher, dr. Caldwell. As the first character is the child, I started reading as the child would speak. It seemed fitting to the character and to the limited vocabulary. And when the main character in the chapter shifts, at first it seems that the style also shifts. However, later it all blended and I kept reading in the child's voice. But only up until weekend. I made a break for two days and when I got back to reading, the childish voice was gone even though the style remained the same.
I loved this book, because it was something I didn't except to like so much. Melanie is a wonderful girl, she is very intelligent and quick to suggest her own plan so that others would immediately see the benefits. Long time ago I read on a popular science magazine about a fungus, which infects ants and, generally speaking, turns them into zombies. It was incredible to find this idea weaved into the plot of the book. Another scientific concept incorporated into the plot is the forest fires as useful environmental trigger for plants. So as a scientist, I just had to appreciate the thoughts of the author. But I also have one issue with it - dr. Caldwell working with scanning electron microscope [397 pg.]. In scanning electron microscopy, the specimen under investigation has to be conductive or its surface covered with conductive material. Organic tissue (such as brain tissue) most probably would be damaged by electron beam. The glass slides cannot protect the specimen, they only would obscure the image, because glass in not conductive. Also, the obtained images are in grey scale, there is no point in choosing green or any other key colour.
I didn't except the book to end as it did. I thought that (view spoiler)[the characters will come up with the cure, maybe Melanie will sacrifice herself for the greater good. But it was too few pages left for the story to get resolved like this in satisfactory manner. Honestly, I was glad that M. R. Carey took the ending in different direction and the future was given to zombie children (hide spoiler)].
----- 2020-ųjų skaitymo iššūkis II lygis 14. Knyga, kurioje veikėjai gelbėja pasaulį. Grybelis plinta pasaulyje visus versdamas zombiais, o veikėjai siekia rasti vaistą ir išgyventi....more
"Geltoname Pikaso megztinyje" pasirodo 4 veikėjai, pažįstami iš "Mėtinio šokolado": Ivanas Arkadjevičius Varlamovas, Alevtina Sorokina, Klimas Ščedrin"Geltoname Pikaso megztinyje" pasirodo 4 veikėjai, pažįstami iš "Mėtinio šokolado": Ivanas Arkadjevičius Varlamovas, Alevtina Sorokina, Klimas Ščedrinas ir Jelena Petrovna Zotova. Skaičius "Mėtinį šokoladą" jau ir maždaug aišku, ko tikėtis iš "Geltono pikaso megztinio". Šį kartą net nesistengiama nuslėpti, kad Varlamovas yra sugalvojęs suktą planą. Knygoje nebūtų jokio įdomumo, jei staiga tas planas nebūtų pasukęs netikėta linkme.
Šioje knygoje daugiau detektyvinės linijos ir mažiau to, kas ankstesnėje man patiko. O ir pats detektyvas šiek tiek padrikas - aš į pabaigą net ir užmiršau, kad pradžioje buvo kažkokios nuskendusios merginos subjaurotais veidais, nes didelė dalis siužeto sukosi apie nuo mikrobinio encefalito mirusias įžymybes. Pabaigoje išaiškinimas irgi gana skubotas, neįtikimai susieta keletas siužeto vingių. Tačiau patiko, kad Zotova siužete vaidino žymiai didesnį vaidmenį.
----- 2020-ųjų skaitymo iššūkis I lygis 9. Knyga, kurioje minima reali, istorinė figūra. Vienas iš veikėjų pasivadina Pikaso ir jo sprendimai iš dalies lemiami realiai gyvenusio dailininko gyvenimu....more
Monikos Fagerholm knygą "Nuostabios moterys pajūryje" buvo žiauriai nuobodu skaityti. Atrodo, skaitosi lengvai, bet visiškai netraukė tiesiog paimti kMonikos Fagerholm knygą "Nuostabios moterys pajūryje" buvo žiauriai nuobodu skaityti. Atrodo, skaitosi lengvai, bet visiškai netraukė tiesiog paimti knygą į rankas ir tęsti. Tad skaičiau daugiausiai vakarais prieš miegą, nes buvo lengva bet kada šią knygą numesti į šalį.
Aš netgi nelabai supratau "Nuostabių moterų pajūryje" idėjos. Tai tiesiog kelių šeimų kelių vasarų pajūryje epizodai. Tos "nuostabios moterys" yra Izabela (Bela) ir Roza, o jų, jų šeimų ir kaimynų vasaros poilsis pasakojamas iš Izabelos sūnaus Tomo perspektyvos. Tomas yra maždaug dešimties metų berniukas, tad gilių įspūdžių negalima iš jo tikėtis. Kai kurios vietos yra aprašomos taip, kad galima suprasti įvairiai. Pavyzdžiui, man iš aprašymų rodėsi, kad Bela galėjo turėti šiokį tokį romaną su Gabiu, Rozos vyru. Juolab kad ji vis tolo nuo savo vyro Kajaus. "Ir kartais, kaip sako Kajus, sunku patikėti, kad ten, ateljė, dvi suaugusios moterys, turinčios vyrus ir vaikus. Tam tikrais atvejais skirtumas tarp Belos su Roza ir panelių iš Johansonų pirties ne toks jau didelis." [113 psl.]. "Tą akimirką , kadangi buvo pavargęs ir norėjo kuo greičiau namo, Tomas suprato, kodėl Bela nusidažė plaukus juodai. Ne todėl, kad ji norėjo būti brunetė, bet dėl to, kad norėjo nuslėpti, kas ji tokia iš tikrųjų. Blondinė, viena iš tų kvaišų, kokios yra dauguma blondinių. Bet, būdama tokia kvaiša, ji nepajėgė suprasti, kad kvailas jos blondiniškumas buvo kaip tik toks, prieš kokį visos pasaulio plaukų dažymo priemonės yra bejėgės. [156 psl.]. Šios dvi citatos puikiai apibūdina Izabelą ir Rozą ir ko galima tikėtis iš šios knygos.
Trečiojoje knygos dalyje, arčiau pabaigos staiga pasakotojo perspektyva pasikeičia iš Tomo į Renę - Rozos ir Gabio jaunesniąją dukrą, kuri šiek tiek vyresnė už Tomą. Pajūryje jie buvo geriausi draugai, du laukinukai, bėgiojantys miške ir plaukiojantys valtimis. Bet pabaigoje Renė yra visiškai užmiršusi Tomą, jai paauglystė ir ji atranda kitokius dalykus. Ir čia man buvo pasidarę labai įdomu, nes iš anksto buvo paminėta, kad Renė (view spoiler)[mirs (hide spoiler)] (apskritai buvo ne kartą užbėgama įvykiams už akių vėliau pasakant, kad pasakojimas vis dėlto ne apie tai). Aš laukiau tos dalies, man buvo smalsu, kaip tai įvyks. Nes tas, kas vyko tarp Renės ir Stefio, buvo visiškas WTF, visai netiko prie bendro knygos stiliaus ir galvojau, kad (view spoiler)[jos mirtis bus su tuo susijusi (hide spoiler)]. Bet taip nebuvo ir aš netgi šiek tiek nusivyliau (jeigu dar įmanoma nusivilti kažkuo, kas apskritai neteikė jokio malonumo).
----- 2020-ųjų skaitymo iššūkis I lygis 24. Šalies, esančios toje pačioje laiko juostoje su jūsų gyvenamąja vieta, literatūra. Suomija, kaip ir Lietuva, yra UTC +2 (žiemą) arba UTC +3 (vasarą) laiko juostoje. II lygis 2. Knyga, kurios veiksmas vyksta vasarą. Knygos veikėjai vasaromis persikelia į nuomojamą vasarnamį ir knygoje pasakojama tik tai, ką jie veikia tenai. ----- Vasara su knyga Knyga, kurios autorius yra iš Šiaurės šalių. Monika Fagerholm yra švediškai kurianti suomių rašytoja. Tiek Švedija, tiek Suomija yra Skandinavijos (Šiaurės) šalys....more
Robert Edwin Peary knygoje "Šiaurės ašigalis" pasakoja, kaip jis pasiekė Šiaurės ašigalį. Iš tiesų, kaip tą padarė jis ir dar 5 žmonės. Bet Piris gaunRobert Edwin Peary knygoje "Šiaurės ašigalis" pasakoja, kaip jis pasiekė Šiaurės ašigalį. Iš tiesų, kaip tą padarė jis ir dar 5 žmonės. Bet Piris gauna visus nuopelnus, nes kiti žmonės buvo: Metju Hensonas (spalvotasis), Uta, Egingva, Siglu ir Ukea (eskimai) [208 psl.]. Nes paminėti kaip užkariavusius šiaurę tais laikais (20 a. pradžioje) buvo verti tik (baltieji) mokslo žmonės. O kad nereiktų garbe dalintis, Piris į patį Šiaurės ašigalį sau lygių neima.
Iš tiesų Pirio laivu plaukė 69 žmonės ir 246 šunys. Piris turėjo 20 metų ekspedicijų į šiaurę patirtį, tad ši buvo apgalvota iki menkiausių smulkmenų ir tik itin blogai susiklosčius orams būtų galėjusi potencialiai žlugti. Bet net ir tam buvo pasiruošta atsarginių variantų, kad kuo daugiau ekspedicijos dalyvių grįžtų namo. Buvo sudaryti įvairūs pagalbiniai būriai, kurie eidavo pirmi, ieškodavo kelio, statydavo iglu, kad pagrindinis būrys (t.y. Piris ir tie 5 žmonės) išeikvotų kuo mažiau jėgų ir nematytų jokio vargo savo kelyje, kai su keliomis patobulintomis "Pirio rogėmis" ir jas traukiančiais šunimis šturmuos Šiaurės ašigalį.
Pirio pasakojimas yra gana nenuoseklus. Jis kelis kartus pakartoja tuos pačius dalykus skirtinguose skyriuose. Labai anksti užsimena apie vieno bendražygio laukiančią mirtį, bet, kol tai įvyksta, skaitytojas gali ir užmiršti, kad tas bus. Piris stengiasi apibūdinti sutinkamus sunkumus (šaltį, properšas, spiginančią saulę, laivo kasdienybę tokioje margoje kompanijoje ir kt.), bet tai daro kažkaip nejautriai: nors tikina, kad tai nelengva, ne visi gali ištverti, bet iš aprašymų susidaro priešingas vaizdas.
Labai gerai, kad šiame "Šiaurės ašigalio" leidime yra Česlovo Kudabos ir Liudos Petkevičiūtės pratarmė. Joje apžvelgiami visi pagrindiniai ekspedicijų į šiaurę rezultatai, visi bandymai pasiekti Šiaurės ašigalį, aptariamos ankstesnės Pirio ekspedicijos. Tai suteikia žymiai platesnį kontekstą paties Pirio pasakojimui, dėl ko skaitytojas gali susidaryti šiek tiek kitokį vaizdą apie Pirio asmenybę: pats Piris neužsimena, kad, nors pasiekė Šiaurės ašigalį, jis nebuvo pirmas. Piris nerašo apie savo nusivylimą, kai grįžęs sužinojo, kad metais anksčiau tą padarė Frederikas Kukas. (Čia reiktų pastebėti, kad visa ekspedicija į Šiaurės ašigalį trunka apie metus: vasarą plaukiama laivu iki šiauriausio žemės taško, rudenį vyksta pasiruošimas, žiemą laukiama, kol vėl patekės saulė, pavasarį vyksta ašigalio šturmavimas rogėmis, kol nespėjo lede atsiverti neįveikiamos properšos, o vasarą laivu grįžtama namo.) Taip pat labai gerai, kad buvo daug paaiškinimų: be įprastų paaiškinimų apie rečiau vartojamus žodžius ar mato vienetus, kai kurie paaiškinimai papildydavo arba pataisydavo Pirio žinias apie vienokius ar kitokius dalykus, kiti pateikdavo nuomonę iš kitokios perspektyvos. Pavyzdžiui: "Piris žavisi eskimų socialine lygybe, tačiau, beje, pats ėmė ją ardyti. Į savo ekspedicijas jis paprastai samdydavo vis tuos pačius eskimus ir už darbą mokėdavo jiems įvairiomis eskimų labai vertinamomis prekėmis. Ilgainiui jo pagalbininkai, kaip rašo ir pats Piris, tapo Šiaurės milijardieriais. Įvairius daiktus jie ėmė nebe skolinti savo gentainiams, kaip anksčiau, bet nuomoti už mokestį. Taigi Piris pats ėmė griauti tą "draugiškumo principą", būtiną, anot jo, genčiai išlikti tokiomis atšiauriomis sąlygomis." [236 psl.]. Apskritai, šie paaiškinimai puikiai iliustruoja, kaip iš pradžių dalykai gali atrodyti vienaip, tačiau atlikus daugiau mokslinių tyrimų nuomonė drastiškai pasikeičia (šį kartą nemažai skaičiau apie piblokto - Pirio minimą isteriją, kuri kartais ištinka eskimus).
Man skaityti buvo įdomu vien dėl to, kad tai knyga apie auksinį atradimų ir užkariavimų amžių: visi norėjo kažką padaryti pirmieji, atrasti naują žemę, įkelti koją ten, kur niekas kitas dar nebuvo. Skaitant vis prisimindavau anksčiau matytus filmus su panašiomis idėjomis: Prarastasis miestas Z, Kon Tikis. Netgi mūsų Darių ir Girėną galima priskirti panašių nuotykių ieškotojų kategorijai.
P.S. Nerekomenduoju skaityti vegetarams, veganams ir visokiems gyvūnėlių (ypač šunų) mylėtojams. Juos gali netyčia supykinti nuo medžiojamų vėplių, avijaučių, triušių, elnių ir t.t. aprašymų. O kur dar nuolatinis priminimas, kad pritrūkus maisto suvalgys ir kinkinių šunis.
----- 2020-ųjų skaitymo iššūkis II lygis 9. Knyga, kurios didžiuma veiksmo vyksta jūroje arba ore. Šiaurės ašigalis yra Arkties vandenyne, tad norint jį pasiekti reikia keliauti ledu - užšalusiu vandenynu. ----- Vasara su knyga Knyga apie gamtą. Tai knyga apie žmones įveikiančius sunkumus, bet tie sunkumai kyla dėl atšiaurios gamtos....more
Pirmoji Stefan Żeromski "Nuodėmės istorijos" dalis man paliko neblogą įspūdį - buvo geresnė, nei tikėjausi. Bet štai antroji nuvylė. Daugiau pereinamaPirmoji Stefan Żeromski "Nuodėmės istorijos" dalis man paliko neblogą įspūdį - buvo geresnė, nei tikėjausi. Bet štai antroji nuvylė. Daugiau pereinama į filosofiją ir net politiką (ar tikrai buvo būtinas ilgų ilgiausias skyrius apie dvarų žemių padalinimus?).
Pasakojimas labai nutolo nuo pirmosios dalies istorijos, Eva pasuko visai kita linkme nei buvo galima tikėtis. Iš tiesų, man Evos labai gaila. Šlykštūs yra tie žmonės, kurie ką nors pamato, užsimano ir sugalvoja pasisavinti, netgi kitą žmogų. Aš nelabai suprantu, kodėl Evai būtinai reikėjo panirti į (view spoiler)[prostituciją, man atrodo, ji dar galėjo grįžti į "doros kelią" (hide spoiler)]. Bet, galbūt, kai gyvenimas taip nuskriaudžia, dingsta viltis ir noras stengtis - juk tiek būta bandymų ir niekas nepavyko. Ir kai atrodė, kad vis dėlto Evai dar yra šansų, kad Maidanas jai padės susigrąžinti savivertę, grįžo bloga kompanija ir vėl Eva krito į tą patį liūną ir dar giliau. (view spoiler)[Nepolomskį ji vis dėlto sutinka pačioje pabaigoje, bet jiems jau nelemta būti kartu ar būti laimingiems. (hide spoiler)]
----- 2020-ųjų skaitymo iššūkis II lygis 21. Knyga, kurios pavadinime minima yda arba profesija. Manau, kad nuodėmę galima laikyti yda....more
Nieko labai gero nesitikėjau iš Stefan Żeromski "Nuodėmės istorija", nes visada šiek tiek skeptiškai žiūriu į knygas, kurios yra išleistos prieš daugiNieko labai gero nesitikėjau iš Stefan Żeromski "Nuodėmės istorija", nes visada šiek tiek skeptiškai žiūriu į knygas, kurios yra išleistos prieš daugiau nei šimtą metų ir nesu nieko apie jas girdėjusi. Bet ši maloniai nustebino.
Atrodė, turinys bus gana aiškus - du įsimylėję žmonės, kuriems dėl kažkokių priežasčių negalima būti kartu, ir jų išgyvenimai. Bet žodis "nuodėmė" pavadinime yra esminis. Jau pačioje pradžioje Eva Pobratynska pristatoma kaip grįžtanti iš bažnyčios po išpažinties. Kadangi išpažintis ilgai užtruko, komunijos ji prieis tik kitą dieną, o per tą laiką negali padaryti jokios nuodėmės. Ji nežiūri jokiems jaunuoliams į akis eidama gatve, bijo, kad susapnuos kažką netinkamo, netgi turi minčių save išplakti. Bet čia pasitaiko naujas nuomininkas - Lukašas Nepolomskis - ir visa Evos dorovė ima ristis žemyn.
Jei jau Eva yra krikščionė, norisi jos nuodėmes nagrinėti iš 10 Dievo įsakymų pusės: 1. Neturėk kitų Dievų, tik mane vieną - (view spoiler)[šio įsakymo Eva nesulaužo, knygos pradžioje labai gina religiją, nors vėliau, atrodo, ją visai užmiršta (hide spoiler)]; 2. Netark Dievo vardo be reikalo - (view spoiler)[taip pat neužfiksavau, kad kur nors Eva būtų sulaužiusi šį įsakymą (hide spoiler)]; 3. Švęsk sekmadienį - (view spoiler)[šio irgi kaip ir nelaužo, bent jau tas akivaizdžiai nepasakyta, tačiau itin pritrūkusi pinigų Eva tikrai, manau, neatsisakytų pasiūlymo padirbti sekmadienį (hide spoiler)]; 4. Gerbk savo tėvą ir motiną - (view spoiler)[tėvą Eva tikrai gerbia, bet motinos nelabai (hide spoiler)]; 5. Nežudyk - (view spoiler)[Eva nužudo savo ką tik gimusį kūdikį (hide spoiler)]; 6. Nepaleistuvauk - (view spoiler)[tai akivaizdžiausia Evos nuodėmė (hide spoiler)]; 7. Nevok - (view spoiler)[Eva pavagia kelis rublius iš žydo, pas kurį nuomojosi kambarį, nes neturi pinigų grįžti į Varšuvą, kai Nepolomskis pradingsta Romoje (hide spoiler)]; 8. Nekalbėk netiesos - (view spoiler)[tai Evai tenka daryti kone nuolat, kad išlaikytų padorumo įvaizdį (hide spoiler)]; 9. Negeisk svetimo vyro ir svetimos moters - (view spoiler)[kai Eva pradeda susitikinėti su Nepolomskiu, jis yra vis dar vedęs, nors ir bando išsiskirti (hide spoiler)]; 10. Negeisk svetimo turto - (view spoiler)[šito Eva lyg ir nenori, vyrai patys ją dosniai remia (hide spoiler)].
Skaitydama vis bandžiau įsivaizduoti, kas vyks toliau. Ir visa tai įvykdavo, bet greičiau (ne istorijos dienų atžvilgiu, bet knygos puslapių atžvilgiu) nei aš tikėjausi, tad vis reikdavo sugalvoti naujų variantų. O tie variantai visiškai išsisėmė maždaug ties knygos viduriu, visiškai nebežinojau, kur toliau istorija pasuks. Todėl su nekantrumu imsiuosi antrosios dalies, kad greičiau sužinočiau pabaigą - ar Evai pavyks atrasti laimę su Nepolomskiu.
Man patiko šios knygos lietuviškas vertimas. Tiesiog atsigavau po šiuolaikinių knygų skaitymo, kuriose kalba yra supaprastinta kone iki minimumo. O "Nuodėmės istorijoje" buvo galima atrasti tokių žodžių, kurių šiuolaikinėje literatūroje jau nebepamatysi. Tai visokie sinonimai ir sukurti žodžiai, dalyviai ir tariamoji nuosaka. Lietuvių kalba yra labai turininga ir vaizdinga, ką galima užmiršti skaitant šių dienų populiariosios literatūros vertimus.
----- 2020-ųjų skaitymo iššūkis I lygis 3. Knyga, kurios veiksmas vyksta Lietuvai kaimyninėje šalyje. Didžioji dalis "Nuodėmės istorijos" veiksmo vyksta Varšuvoje, Lenkijoje. O Lenkija yra Lietuvos kaimynystėje. II lygis 16. Lenkų literatūra. Stefan Żeromski yra lenkų rašytojas....more
Loading...
